Galbūt po daugelio metų įvairūs žmonės priešais kameras pasakos apie savo tikrus ar įsivaizduojamus jausmus, patirtus tą akimirką, kai aktorius scenoje smogė savo kolegai?

"Tuo metu jau dirbau miestelio klojimų teatrą globojančioje valstybės institucijoje. Kaip tik buvo pietų pertrauka, ir mes su kitais kolegomis nuėjome į vietinį barą alaus. Išgėrėme beveik po šešias pintas ir jau ruošėmės grįžti, tačiau staiga supratome, kad visas baras paskendęs tyloje stebi televizorių. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad įvyko kažkas labai rimto", – po daugelio metų "Netflix" dokumentinio filmo kūrėjams pasakos pirmosios JAV prezidentės Ivanos Marie Trump (1981) patarėjas.

"Tą dieną pagimdžiau mūsų pirmąjį vaiką. Kaip tik buvau atsigavusi po narkozės, kai įėjusi seselė atnešė Bubu ir paklausė, ar jau girdėjau, kad W.Smithas smogė kitam aktoriui? Nusprendžiau iškart paskambinti savo antros eilės pusseserės pusbroliui, kuris turėjo šunų sterilizavimo kliniką Holivude. Jis pasakė, kad tai, ką pranešė seselė, yra tiesa", – tame pačiame dokumentiniame porins prašmatniame priemiesčio kvartale gyvenanti poniutė.

Žmonijos atmintis yra labiausiai linkusi išsaugoti ne svarbiausius, o įžymiausius praeities įvykius.

Patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Nekenčiamo režimo simboliu tapusios Bastilijos tvirtovės šturmas (1789), Liudviko XVI galvos amputacija (1793), į kvadratą susispietę, raudonais mundurais vilkintys britų šauliai, atidengę ugnį į prancūzų kavaleriją Vaterlo mūšyje (1815), serbų nacionalisto šūviai į Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį 1914 m. vasarą, į Žiemos rūmus beveik be jokio pasipriešinimo besiskverbiantys bolševikai, svaiginančios XX a. trečiojo dešimtmečio linksmybės ir skausmingos to paties amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pagirios, tribūnoje miniai įnirtingai rėkiantis Adolfas (1889–1945), ant panašios pakylos grėsmingai tylintis Josifas (1878–1953), 1939 m. vasarą sudarytu susitarimu patenkinti sovietų ir nacionalsocialistų atstovai, Jungtinių Valstijų bazę Havajuose puolantys japonų lėktuvai (1941), buldozeriu į masinę kapavietę stumiami Bergen-Belzeno kalinių lavonai, branduolinių bombų sprogimai Tekančios Saulės salose, į Jungtinių Valstijų laivą "USS Missouri(BB-63) patvirtinti kapituliacijos su palyda atvykęs senamadišku cilindru pasipuošęs raišuojantis Japonijos užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu (1887–1957), sovietų tankai Budapešto gatvėse (1956), Berlyne kylanti raudonųjų statoma siena (vėliau tapusi ne tiek marksizmo agresijos, kiek abstraktaus susipriešinimo simboliu), Dalase (Teksasas) ištaškytos JAV prezidento smegenys (1963), marihuaną rūkantys ilgaplaukiai kažin kur tarp Niujorko ir San Fransisko, jų bendraamžis su M-16 bėgiojantis Pietryčių Azijos džiunglėse ir netoli jo krentantys napalmo užtaisai, degantys automobiliai Paryžiuje, sovietų tankų viešnagė Prahoje, entuziastinga minia, griaunanti tą pačią Berlyno sieną, princesės Dianos žūtis automobilio avarijoje (1997), į pasaulio prekybos centrą atsitrenkiantys keleiviniai laineriai (2001) – visi šie įvykiai yra daugiau ar mažiau įsirėžę į sąmonę žmonių, bent šiek tiek skiriančių savo laiko praeičiai, politikai arba popkultūrai apmąstyti.

Vis dėlto reikėtų konstatuoti faktą, kad patys svarbiausi visai žmonijai (arba bent jau daugeliui tautų) įvykiai neretai pro masių akis tyliai praslenka visiškai nepastebėti, be jokios epinio patoso miglos.

Taip pat derėtų atsiminti, kad ne vienam žmonijos atstovui yra būdingas tam tikras narciziškumas, kurio veikiami žmonės geba itin sureikšminti arba pervertinti visiškai nereikšmingus ir nesvarbius nutikimus bei procesus.

XX a. septintajame dešimtmetyje visos Vakarų pasaulio akys buvo nukreiptos į Jungtinių Valstijų bandymus išvaryti komunistus iš Pietryčių Azijos.

Amerikiečių veiksmų Vietname metas sutapo su jų namuose vykstančiu juodaodžių pilietinių teisių judėjimu, augančia popkultūros ir jaunystės kulto įtaka bei seksualine revoliucija, ir, tarsi to dar būtų negana, pats Vietnamo karas buvo kone tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Tuo metu apie JAV veiksmus Pietryčių Azijoje kalbėjo visi, kas tik netingėjo. Vyko už abstrakčią taiką agituojančios protesto akcijos (kurios neretai peraugdavo į riaušes), popmuzikos atlikėjai kūrė dvasingas dainas.

Tais laikais gyvenusiems žmonėms (ypač jauniems, kuriems dabar daugiau nei septyniasdešimt) atrodė, kad Vakaruose vyksta išties kažkas itin svarbaus, tačiau galiausiai visuomenės susidomėjimas Vietnamu nuslopo, JAV užmezgė kontaktus su Kinijos Liaudies Respublika, buvo sudaryta taikos sutartis su Vietnamo komunistais, amerikiečių pajėgos iš ten pasitraukė, ir gyvenimas tekėjo toliau savo vaga.

Nuo 1950 iki 1953 m. Korėjos pusiasalyje vykęs panašus konfliktas tokio visuomenės susidomėjimo nesulaukė.

Filmų ir dainų apie Korėjos karą sukurta nepalyginti mažiau, tačiau jis yra žymiai svarbesnis už Vietnamo karą politiniu požiūriu vien tuo, kad dėl jo pusiasalyje susikūrė dvi skirtingos valstybės.

Jose gyvena tos pačios tautos ir kultūros atstovai (neretai ir tų pačių šeimų ar giminių nariai), tačiau Korėjos Respublika (laisvosios rinkos pietūs) ir Demokratinė Korėjos Liaudies Respublika (komunistinė šiaurė) yra du visiškai skirtingi pasauliai.

Tai nereiškia, kad Vietnamo karas nesvarbus, tačiau Korėjos karas yra nepalyginti svarbesnis, o SSRS invazija į Afganistaną savo reikšmingumu užgožia juos abu.

Po Vietnamo karo JAV gyvavo toliau, o po sovietų benefiso Afganistane iš SSRS teliko tik paveldas – krūva pelėsių tvaiką skleidžiančių stabų.