Negaliu ramiai reaguoti į pranešimus, jog mūsų kurorto turizmo sektorius – viešbučiai, restoranai, kavinės – jau visai netrukus galimai masiškai užsidarys, nes tiesiog nėra kitos išeities.

Ar tai kam nors rūpi?

Lietuvos kurortai, įskaitant ir Palangą, neturi nei gamyklų, nei pramonės, nes tokia veikla čia yra draudžiama. Vadinasi, ir darbo vietos bei jų pasiūla yra specifiniai bei pakankamai riboti: gyventojai dirba tik čia esančiose sanatorijose, viešbučiuose, kavinėse, restoranuose. Na, dar yra keletas prekybos centrų, kelios viešojo sektoriaus įmonės bei keliolika biudžetinių įstaigų. 

Būtent sanatorijos, reabilitacijos centrai, viešbučiai, restoranai bei kavinės ir yra pagrindiniai mokesčių mokėtojai į kurortų savivaldybių biudžetus. Jie moka turto, žemės, žemės nuomos ir labai svarbų gyventojų pajamų mokesčius, o pastarojo surinkimas visiškai priklauso nuo čia dirbančių žmonių skaičiaus. 

Viena bėda – ne bėda. Didžiausias ir svarbiausias Palangai – turizmo – sektorius labai nukentėjo per koronaviruso pandemiją, nes visa turizmo pasaulinė infrastruktūra buvo uždaryta. Verslas ėmė paskolas, prašė atidėti mokesčius ir taip bandė išsaugoti darbo vietas, sumokėti energetines išlaidas, nes pastatus reikėjo šildyti, pasirūpinti jų apsauga ir kt.

Atrodė, jog su Vyriausybės pagalba atlaikėme šį nepaprastą išbandymą ir pagrįstai tikėjomės, kad per šią vasarą kurorto verslai sukaups pakankamai lėšų paskoloms, atidėtiems mokesčiams sumokėti, bent minimalioms investicijoms ir kiek įmanoma tvirčiau atsistos ant kojų. 

Tačiau užgriuvo dar viena ir kur kas didesnė bėda – energetinių išteklių kainų augimas šimtais procentų. Viešbučiai už elektrą liepos bei rugpjūčio mėnesiais sumokėjo beveik tiek, kiek mokėjo per visus praėjusius metus. O dar brangs šildymas, vanduo, didės kitos išlaidos.

Ir čia išgyvenimo matematika yra vienareikšmė: jeigu valstybė nepadės verslui, jis bankrutuos, žmonės masiškai praras darbus, bus nesurenkamas savivaldybės biudžetas, nedarbas paskatins milžinišką socialinių ir nedarbo pašalpų poreikį, teks ženkliai apkarpyti finansavimą kitoms sritims, teks pamiršti visa tai, ką vadiname plėtra, pokyčiais, gyvenimo kokybe, o svarbiausia – mes į visišką prarają nustumsime mūsų piliečių pasitikėjimą valstybe.

Prašau Vyriausybės atsižvelgti į šias nuožmaus energetinio karo pasekmes ir padėti turizmo verslui, o tuo pačiu ir visiems kurortams išgyventi. Jau dabar dėl energetinių išteklių kainų augimo turizmo sektoriaus įmonės priima sprendimus stabdyti veiklą, dėl to atleidžia darbuotojus.

Palyginti su 2021 metais, kompensacijų, išmokų, pašalpų poreikis vien Palangoje padidėjo keturis kartus ir metų pabaigoje gali sudaryti apie 450 tūkst. eurų. Pernai per visus metus ši suma siekė 105 tūkst. eurų. Ir tai tik pradžia, nes šaltasis, daugiau energetinių išteklių reikalausiantis, sezonas dar neprasidėjo.

Todėl dabar prašau ekonomikos ir inovacijų ministrės ir visos Vyriausybės:

atsižvelgti į turizmo verslo prašymą pratęsti viešbučiams, kavinėms, restoranams PVM lengvatą nors iki 2023 metų pabaigos, kol stabilizuosis energetinių išteklių kainos;

nustatyti elektros kainų lubas ne tik fiziniams asmenims, bet ir viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms bei verslui, nes tai padėtų išsaugoti darbo vietas ir apsaugotų turizmo verslo įmones nuo bankrotų.