Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šios dvi sukaktys tarpusavyje nesusijusios, tačiau iš tiesų yra daug bendra tarp LU įsteigimo ir lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statuso įteisinimo. 1922-uosius galima sieti ne tik su pirmo modernaus universiteto įsteigimu Kaune, bet ir kalbos politikos formavimu, lietuvių kalbos standartizavimu ir lietuvių kalbos vartojimo visuose visuomenės sluoksniuose įtvirtinimu.

Kas bendra?

Kalbos politika pirmiausia yra siejama su bendra valstybės politika. Žinoma, tuo laikotarpiu nedaug buvo kalbama apie kalbos politiką, tačiau pirmųjų Vyriausybių sprendimai, LR Seimo įstatymai ir nutarimai, publikuoti ir paskelbti laikinose Vyriausybės žiniose (leidžiamose lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų kalbomis), kartu ir pirmojo modernaus universiteto – LU sprendimai, archyvuose saugomi dokumentai patvirtina tvirtą kalbos politikos formavimą ir lietuvių kalbos puoselėjimą ir jos vartojimo įtvirtinimą tuometėje valstybėje.

Sąlyčio taškų iš tiesų yra labai daug. Pirmiausia būtina prisiminti, kad  Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas yra grindžiamas Tautų pavasario judėjimu, siejamu su tautiškumu, lietuvybe ir identitetu, suvokiamu per lietuvių kalbą.

Todėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašiusieji siekė įteisinti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą ir įtvirtinti lietuvių kalbos vartojimą visose institucijose, veiklos srityse ir visuomenės sluoksniuose.

Lietuvių kalba iki tol per visą Lietuvos valstybės raidos istoriją niekada nebuvo vartojama kaip valstybinė, administracinė kalba. Elitas iki tol savo sluoksniuose taip pat ne visada vartojo lietuvių kalbą ir  susibūrimuose veikiau kalbėdavo lenkų kalba.

Tam, kad lietuvių kalbos statusas būtų įtvirtintas, reikėjo ne tik politinių sprendimų, bet ir visuomenės susitelkimo ir sąmoningumo.

Dalis valstybės Nepriklausomybės Aktą paskelbusiųjų – Pirmojo Seimo ir Vyriausybės narių, visuomenės veikėjų, tarp kurių buvo daug kalbininkų, humanitarų, teisininkų, filosofų, žurnalų redaktorių ir vertėjų, buvo ir pirmojo modernaus LU Kaune įkūrėjų ir universiteto bendruomenės nariai.

LU įsteigę žymūs veikėjai, elito dalis, rėmė Lietuvos valstybingumo idėją, grindžiamą lietuvybe, tautiškumu, suvokiamu per lietuvių kalbą ir jos vartojimą. Natūralu, kad tuo metu įsteigtas universitetas buvo priemonė, padedanti ne tik įtvirtinti lietuvių kalbos vartojimą, bet kartu ir išmokyti taisyklingos ir standartizuotos lietuvių kalbos.

Svarbi priemonė

LU statutas, kuris buvo išleistas lietuvių kalba su vertimu į anglų kalbą, nusakė lietuvių kalbos vartojimo universitete gaires, nustatydamas, kad studijos universitete vyksta lietuvių kalba.

Tai ne tik atspindi bendrų Vyriausybės politinių sprendimų įtvirtinimą tuometėje Lietuvos švietimo sistemoje ir moderniame universitete, tačiau ir siejasi su lietuvių kalbos vartojimo įtvirtinimu universitete, terminijos kūrimu ir vadovėlių rašymu lietuvių kalba. Kartu tai privertė atsisukti ir į lietuvių kalbos žinias, nes ne visi universiteto dėstytojai ir studentai kalbėjo gražia taisyklinga lietuvių kalba ir ją mokėjo.

Viena to priežasčių buvo tai, kad ne visi aukštuomenės ir elito nariai mokėjo lietuvių kalbą ir savo aplinkoje ne visada ja kalbėjo. Paminėtina ir tai, kad kai kurie Lietuvos universiteto dėstytojai išsilavinimą buvo įgiję Paryžiuje, Berlyne, Krokuvoje, Peterburge. LU statutas ir akademinis reguliaminas nusakė, kad dėstytojai privalėjo išmokti lietuvių kalbą per dvejus metus.

Studentai nelietuviai taip pat turėjo išmokti lietuvių kalbą per dvejus metus ir jau nuo penktojo semestro studijuoti visus studijų programos dalykus tik lietuvių kalba. Iš visų stojančiųjų į LU buvo reikalaujama mokėti lietuvių kalbą. Tie, kurie studijavo etninių mažumų mokyklose nelietuvių kalba, turėjo laikyti stojamąjį lietuvių kalbos egzaminą.

Svetimšaliams studentams, senato nutarimu, lietuvių kalbos egzamino laikymas galėjo būti atidėtas ilgesniam laikui. Disertacijos taip pat buvo rašomos ir ginamos lietuvių kalba, bet, fakultetui sutikus, jos galėjo būti parašytos ir kita kalba.

Puoselėjo lietuviškumą

LU buvo lietuviškumo židinys, tačiau jame buvo gerbiamas ir puoselėjamas daugiakultūriškumas, skatinama vartoti kitas kalbas. Jau pats faktas, kad LU statutas buvo išleistas lietuvių kalba su puikiu vertimu į anglų kalbą atskleidžia tai, kad, nors ir aiškiai neįvardytas, tarptautiškumas buvo svarbi LU dalis.

Analizuojant studentų skaičius, pastebėta, kad lietuvių kilmės studentai sudarė 67,4 proc., 26,2 proc. buvo žydų kilmės, 2,5 proc. – lenkų, 1,6 proc. – rusų ir kitų etninių grupių. Studentai, atstovaujantys skirtingoms etninėms grupėms, buvo skatinami steigti asociacijas ar klubus. Susitikimuose jie bendraudavo savo gimtąja kalba, tačiau buvo reikalaujama, kad visi oficialūs dokumentai būtų pateikiami etninės mažumos ir lietuvių kalbomis.

Akademinės bendruomenės nariai aktyviai publikavo straipsnius, leido vadovėlius ir mokomąją medžiagą. Duomenys rodo, kad didesnė dalis jų buvo publikuojama lietuvių kalba ir sudarė 64 proc. visų publikacijų.

Kartu LU buvo galima išmokti vokiečių, prancūzų, rusų, anglų, lotynų, hebrajų, graikų ir kitų kalbų. Tai įrodo, kad LU bendruomenė suvokė pirmiausia gimtosios – lietuvių – kalbos, bet kartu ir kitų kalbų mokėjimo svarbą.