Iš dokumentinių kadrų sumontuota kino juosta prasidėjo netoli Leipcigo filmuotais vaizdais. Operatoriaus kamera užfiksavo po visą teritoriją išsimėčiusius, keisčiausiomis pozomis gulinčius kūnus. Dalis jų buvo pajuodę. Paaiškėjo, kad tai kaliniai, kuriuos nacionalsocialistai suvarė į pastatą. Vėliau sargybiniai jį padegė. Iš degančio statinio besiveržiančius žmones naciai bandė pribaigti šūviais. O tie, kuriems pavyko išvengti kulkų, paskutinį atodūsį išleido pakibę ant spygliuotos vielos.

Vėliau buvo vaizdai iš Penigo (Saksonija), Ordrufo (Tiuringija), Buchenvaldo (Veimaras), Dachau (Bavarija) ir kitų atokių miestelių, kurių pašonėse buvo įkurtos koncentracijos, naikinimo, priverstinio darbo ir karo belaisvių laikymo institucijos.

Atidūs operatoriai įamžino atokiose pašiūrėse ir sandėliuose sukrautus lavonų, dantų, kaulų, pelenų, plaukų kalnus, iš bado sunykusius gyvuosius, kuriuose rusenančią gyvybę išdavė tik tebejudančios akys, ekscentriškus, iš žmogaus kaulų ir odos padarytus dirbinius (pvz., prespapjė iš susitraukusios žmogaus galvos).

Jie neužmiršo ir besišypsančių aplinkinių Vokietijos miestelių gyventojų, kurių veidus greitai keitė santūresnės išraiškos. Amerikiečiai juos atvežė į stovyklas tam, kad šie savo akimis pamatytų Trečiojo reicho valdžios vaisius.

Stalage VI-C užfiksuotuose kadruose grupė kalinių, knisdamiesi po šiukšles, demonstravo savo maisto paieškų metodus. Filmas baigėsi iškalbingu reginiu iš Bergen-Belseno (Žemutinė Saksonija) koncentracijos stovyklos – išvaduotojų buldozeris į amžinojo poilsio vietą stūmė krūvas lavonų.

Filme parodyti vaizdai ir kiti kaltintojų pateikiami įrodymai sukrėtė ne vieną teisiamųjų garde sėdintį kaltinamąjį. Hermannas Wilhelmas Göringas (1893–1946) buvo bene vienintelis, kuris iki pat galo įžūliai ir atkakliai stengėsi išsisukinėti. O nusižudydamas egzekucijos išvakarėse jis tarsi paskutinį kartą nusispjovė ant teismo, kaltinimų ir nacizmo aukų.

Vokiečių okupuotą Lenkijos dalį valdęs Hansas Michaelis Frankas (1900–1946) buvo vienas iš nedaugelio teisiamųjų, bandžiusių išreikšti atgailą. Patekęs į amerikiečių nelaisvę, jis dukart bandė nusižudyti, tačiau vėliau kalėdamas atidavė 43 asmeninės korespondencijos tomus (teismo metu jie buvo panaudoti prieš jį kaip įrodymas) ir atsivertė į katalikybę. Teigiama, kad jis bene vienintelis į egzekucijos vietą ėjo šypsodamasis.

Panašų santūrumą bandė demonstruoti ir buvęs H.M.Franco padėjėjas Arthuras Seyss-Inquartas (1892–1946).

"Mirtis pakariant. Ką gi, atsižvelgiant į visą situaciją, nieko kito nebuvo galima tikėtis", – pratarė buvęs okupuotų Nyderlandų valdytojas, dėl kurio kaltės daugybė žydų ir olandų patyrė siaubingas kančias.

Pagrindinis kaltintojų smūgis dėl vergų darbo išnaudojimo teko dviem vyrams – Bertholdui Konradui Hermannui Albertui Speerui (1905–1981) ir Ernstui Friedrichui Christophui Sauckeliui (1894–1946). B.K.H.A.Speeras buvo architektas ir Adolfo Hitlerio (1889–1945) favoritas. Nuo 1942 m. vasario jis ėjo apginklavimo ir karo pramonės ministro pareigas.

E.F.C.Sauckelis parūpindavo karo pramonei reikalingos pigios darbo jėgos, o B.K.H.A.Speeras ją paskirstydavo savo nuožiūra. Proceso metu B.K.H.A.Speeras stengėsi įrodyti teismui, kad Trečiajame reiche jis tebuvo paprastas technokratas-oportunistas, atsitiktinai įtrauktas į nacistinės beprotybės žabangas. Tarsi to būtų negana, B.K.H.A.Speeras pademonstravo turįs gražbylystės dovaną.

"Naujas tokio masto karas baigsis žmonių kultūros ir civilizacijos sunaikinimu. Šio teismo pareiga – padėti išvengti tokių iškrypusių karų ir nustatyti taisykles, kuriomis remdamiesi žmonės galėtų kartu gyventi", – sovietinės turgavietės prekystalį išsaugoti siekiančio visuomenininko balsu suokė B.K.H.A.Speeras.

Jo vaidyba teismui padarė įspūdį. B.K.H.A.Speeras gavo dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, o E.F.C.Sauckelis buvo pakartas. Atlikęs įkalinimo bausmę, B.K.H.A.Speeras toliau puoselėjo savo apolitiško biurokrato-profesionalo įvaizdį. Jis noriai bendravo su žiniasklaida, leido prisiminimų knygas.

Antrasis dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę gavęs žmogus buvo nacių jaunimo organizacijų vadovas Balduras Benediktas von Schirachas (1907–1974). Jis taip pat demonstravo atgailą ir viešai atsižadėjo fiurerio. Įkalinimo metu jį nubaudė dar ir žmona, pareikalaudama skyrybų. B.B. von Schirachas taip pat išleido memuarus.

Trečiojo reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui (1893–1946) teismas skyrė mirties bausmę. Jo pirmtakas Konstantinas Hermannas Karlas Freiherris von Neurathas (1873–1956) buvo nuteistas penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme.

Teismo metu feldmaršalas Wilhelmas Bodewinas Johannas Gustavas Keitelis (1882–1946) stengėsi laikytis oriai. Jis ir kolega Alfredas Josefas Ferdinandas Jodlis (1890–1946) buvo kaltinami įsakymų, raginusių kuo žiauriau susidoroti su raudonaisiais komisarais, antinacių partizanais ir jų konsultuoti atvykusiais specialiųjų pajėgų kariais, leidimu. Teigiama, kad egzekucijos metu W.B.J.G.Keitelis padėkojo liuteronų dvasininkui už pagalbą ir paprašė Dievo pasigailėti Vokietijos žmonių.

A.J.F.Jodlis taip pat buvo pakartas. Vėliau jo egzekucijos nuosprendis buvo panaikintas, tačiau generolui tai nebebuvo aktualu. Jo žmonai teismas leido susigrąžinti turtą. Vėliau dar kitas teismas ir šį nuosprendį panaikino, tačiau našlė galėjo pasilikti vertybes.

Sakoma, kad didžiausią iškalbingumą ant ešafoto pademonstravo nacionalsocializmo ideologijos teoretikas Alfredas Ernstas Rosenbergas (1893–1946). Paklaustas, ar nenorėtų paskelbti paskutinio pareiškimo, prieš egzekuciją jis tepasakė vienintelį žodį: "Ne."