Savo kūrybos kelią pradėjęs kaip eilėraščių ir poemų autorius, vėliau pasuko į prozą. I.Buninas yra pirmasis rusų rašytojas, apdovanotas Nobelio literatūros premija. Be to, ir pirmasis šios premijos laureatas egzilas, nes nuo XX a. antrojo dešimtmečio gyveno ir kūrė įvairiose Vakarų Europos valstybėse. Savo apdovanojimo kalboje jis pabrėžė, kad Nobelio premija jam – tokia dovana, kuria jis dalijasi su visais XX a. pirmosios pusės Rusijos emigrantais.

Autorius eilėraščiais siekia tiesiog fiksuoti gamtą ir tuo yra artimas to paties laikotarpio Prancūzijos dailei, ryškiausiems realizmo krypties tapytojams.

Šiame komentare rūpi atkreipti dėmesį į I.Buniną kaip poetą, o ne romanų, apysakų, apsakymų autorių, nes rašiusių realistinę prozą amžių sandūros laikais Rusijoje buvo ne vienas, o štai eilėraščius ir poemas realizmo paradigmos ribose kūrė tikrai nedaugelis. I.Bunino poetinė kūryba yra nenukreipta į visuomenę, jos reiškinių kritiką (ši ypatybė labiau būdinga prozai).

Autorius eilėraščiais siekia tiesiog fiksuoti gamtą ir tuo yra artimas to paties laikotarpio Prancūzijos dailei, ryškiausiems realizmo krypties tapytojams. I.Buninas kuria ne psichologizmą, o beveik mokslinio stebėjimo pripildytą vaizdų seką. Dominuoja metonimijos ir labai pabrėžtinai vengiama metaforų, nes šios ir poetą, ir jo skaitytoją neretai kreipia į euforiją ar disforiją. Euforiniu atveju patiriamas džiaugsmas, pasitenkinimas tuo, kas vyksta eilėraštyje, o disforiniu atveju dominuoja melancholija ir liūdesys. I.Buninas savo poetine kūryba brėžia aiškią emocinės pusiausvyros, vengiančios kraštutinumų, liniją.

Aptariamo autoriaus poema "Lapkritys" – tipinis rusų realizmo pavyzdys, kai pradedama kalbėti apie pavasarį, pereinama prie vasaros prisiminimų ir baigiama lapų kritimu, kuris reiškia rudenį ir netrukus ateisiančią žiemą. Visoje poemoje nėra nė vienos eilutės, kurioje kalbantysis subjektas prabiltų apie save, jis, Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, yra "tik tyra, reginti akis". Galėtų atrodyti, kad toks nesuinteresuotumas kreipia ir subjektą, ir skaitytoją grynųjų estetinių patirčių link – kai grožimasi formomis, vaizdais, spalvomis ir judesiu. Vis dėlto poemoje "Lapkritys" I.Buninas lieka realistu, nepasiduodamas estetizmo traukai, nes estetinis žvilgsnis reikalauja tam tikro statiškumo, forma turi būti fiksuota, negali vykti siužetas. Šiuo atžvilgiu poemoje matomos I.Bunino kaip prozininko talento užuomazgos. "Lapkrityje" gamtos objektai veikia vienas kitą ir metų laikai yra ne vien chronologinė slinktis, bet ir ją užpildantys įvykiai. Skaitytojo paprastai kaip negyvoji gamta suvokiami objektai poemoje tampa vitališki ir judrūs. "Lapkritys" – vienas žymiausių ir ryškiausių I.Bunino poetinio palikimo kūrinių, mokyklose ir universitetuose nagrinėjamas ir šiandien.

Atsako į mūsų naivius klausimus, kodėl S.Geda nebuvo pasiūlytas gauti šį apdovanojimą – už panašius pasiekimus rusas buvo premijuotas dar prieš daugiau nei pusšimtį metų.

Lietuvių poezijos raidos kontekste, lyginant I.Bunino kūrybą su XX a. pradžios mūsų autorių kūryba, aiškėja, kad I.Buninas ir realistinės rusų poezijos tradicija mums yra gana svetimi – šio poetinio mąstymo lietuvių poetai beveik ir neišplėtojo. Gal tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau, kai į literatūrą atėjo Sigitas Geda ir Almantas Kalanavičius, galėtume kalbėti apie chtoniškąjį žmogų ir jo santykį su gamta. Čia lietuvių poetai realizmo keliu nueina taip toli, kad priartėja prie poetinio maginio realizmo. Kai I.Buninas kūrė Rusijoje ir Vakarų Europoje, mūsų šalyje vyravo neoromantizmas, pabrėžęs būtent emocinį žmogaus pradą ir jo diktuojamą santykį su gamta, arba futurizmas, kuris natūralųjį pasaulį iš principo neigė.

Taigi, kalbant apie I.Buniną ir realistinę poeziją, atrodo, kad kaimyninės tautos nuėjo skirtingais keliais. Rusų poeto kūryba tiesioginę ir netiesioginę įtaką mums padarė gerokai vėliau nei tada, kai buvo parašyta. Štai poetas Aidas Marčėnas eilėraštyje "Įtakos" pasako, kad jį veikė "jaunas buninas". I.Bunino įvertinimas Nobelio premija iš dalies atsako į mūsų naivius klausimus, kodėl S.Geda nebuvo pasiūlytas gauti šį apdovanojimą – už panašius pasiekimus rusas buvo premijuotas dar prieš daugiau nei pusšimtį metų. Panaši padėtis klostėsi ir galvojant apie egzodo kūrybą – rusai nuo pat XX a. pradžios jau turėjo emigrantų rašytojų. Lietuviai egzilio kūrybinį epogėjų pasiekė tik amžiaus viduryje, į Vakarus pasitraukę dėl pasaulinio karo. Kita vertus, rusų egzodo kūryba yra gana išsklaidyta laike, o lietuviai emigracijoje patyrė labai stiprų literatūrinį proveržį.

Sumuojant XX a. realistinio poetinio mąstymo lyginimą, šiandien galima sakyti, kad rusai sukūrė daug mažiau emocijas veikiančios poezijos, nei lietuviai. Mūsų poezijos raidos XX a. kelias prasidėjo nuo lyrikos ir išsivystė į stiprią, daugiašakę ir kartu realistinę kūrybą. Rusų realistinę poeziją keitė politiškai angažuoti eiliuoti tekstai ir pasaulio įtakas sugėrusi išeivijos ir disidentų kūrėjų šaka.

Mąstydami apie šiandienos lietuvių literatūrinę ir kultūrinę galvoseną rusų poetinio realizmo kontekste, galime daryti prielaidą, kad gamtinis realizmas ir I.Bunino kūryba turi didelių perspektyvų. Tokį teiginį patvirtintų gamtininko Henriko Gudavičiaus dienoraščio "Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus" populiarumas ir apskritai pandemijos akivaizdoje išryškėjęs bendras mūsų atsigręžimas į nevartojantį santykį su gamta. Šią rusų literatūros šaką dabar įvertinti ir branginti yra puiki ir unikali proga. Tiems, kuriems rusų literatūra neįdomi, siūlytina skaityti A.Kalanavičiaus eilėraščius, kuriuose autorius sukūrė ištisą nepakartojamą poetinę kalbą – skaitymo efektas gali būti panašus į tą, kuris patiriamas atsivertus aptarto rusų autoriaus eilėraščius, nes pats kalbėjimas tampa gamta.