Švedijos žurnalistikos "Grand Prix" 2020-aisiais apdovanotoje E.Rosén garso dokumentikoje atskleidžiama keturiolikmečio Viktoro, kurio geriausias interneto draugas suplanavo ir įvykdė išpuolį savo mokykloje, patirtis, paskatinusi jį viešai papasakoti apie tai, kas vyksta kompiuterinių žaidimų bendruomenėse. Garso dokumentikoje analizuojama, kaip dvylikametis Viktoro draugas Džonas pradėjo planuoti išpuolį ir niekas jo nesustabdė, nors jis atvirai apie tai rašė kompiuterinių žaidimų entuziastų forumuose, bei pasakojama, kaip vyko išpuolis ir kokių klaidų padarė policijos tyrėjai.

Abejingų nepaliekančią garso dokumentikos perklausą papildė diskusija "Neapykantos kalba virtualumo eroje", moderuota Agnės Pakšytės, kuri pakvietė diskusijos dalyvius: Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos projektų vadovę Daivą Gylytę, "Vaikų linijos" projektų "Be patyčių" ir "Saugesnis internetas" koordinatorę Eglę Tamulionytę ir Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto dekaną Tomą Krilavičių pasidalyti mintimis ir įžvalgomis apie tai, kas yra neapykantos kalba, kokį poveikį ji daro, kaip technologijos padeda nuo jos valyti internetą ir kaip kiekvienas galime prisidėti, kad erdvės jai vešėti internete būtų kuo mažiau.

Neapykantos kalbos, kuri yra įtraukta į Baudžiamąjį kodeksą, pavyzdžių garso dokumentikoje "Geimeris: žmogžudystės planas" nuskambėjo labai daug: "Įprasta rašyti, kad tave užmuš arba, kad turėtum numirti", "Vienas vaikinas pavadino mane nigeriu", "Man sakė, kad manęs niekas nemyli ir galiu pasikart". Tai  tik keletas citatų iš geimerių tarpusavio bendravimo kalbos. Jų komunikacija forumuose pilna atviros, žiaurios neapykantos kalbos, kuria yra išreiškiamas ketinimas imtis prievartos, smurtauti. Klausytis jos iš šalies yra labai sunku ir baisu. Suprasti, ką jaučia jos adresatas, nepaprasta.

Daugelis komentatorių atsako taip ir nesulaukia, o tai išlaisvina, nes, atrodo, kad galima sakyti bet ką ir negalvoti apie padarinius.

Kuriamos priemonės, kurios identifikuoja neapykantos kalbą interneto erdvėje, tačiau riba, skirianti sarkastišką pajuokavimą nuo neapykantos kalbos, yra tokia plona, neryški, kad tampa sunku ją nubrėžti. "Neapykantos kalbos atpažįstamumo procesas interneto erdvėje automatizuojamas: diegiami filtrai, indikatoriai, kurie geba ją atpažinti, bet jie niekada nepakeis žmogaus, kuris identifikuoja šią kalbą greičiau už dirbtinį intelektą ir gali pranešti atsakingoms institucijoms apie pastebėtus pažeidimus", – pabrėžia T.Krilavičius.

Tačiau geimerių bendruomenėje neapykantos kalba yra tapusi norma. Be jos, kaip garso dokumentikoje sako Viktoras, nebūsi priimtas. Baimė būti atstumtam skatina prisitaikyti. "Ši norma galioja ne tik geimerių bendruomenėse, bet ir mūsų realybėje", – pažymi E.Tamulionytė. Socialiniai tinklai, komentarai naujienų portaluose – atviros erdvės neapykantos kalbai vešėti, kadangi daugelis komentatorių atsako taip ir nesulaukia, o tai išlaisvina, nes, atrodo, kad galima sakyti bet ką ir negalvoti apie padarinius.

Ar galima būtų tikėtis, kad, pavyzdžiui, socialiniai tinklai prisiims atsakomybę ir išspręs šią problemą? "Jei galėtų – išspręstų. Socialiniais tinklais naudojasi daugybė vartotojų iš viso pasaulio, kalbančių skirtingomis kalbomis, tad atpažinti neapykantos kalbą tampa labai sudėtinga. Be to, neapykantos kalba gali būti išreiškiama ne tik komentaru, bet ir simboliais, paveiksliukais, vaizdo įrašais. Sunku tikėtis visiškai automatizuoto neapykantos kalbos šalinimo sprendimo. Nors technologijos šios problemos neišspręs, bet jos gali padėti", – nuomone pasidalija T.Krilavičius.

Anot Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės D.Gylytės, siekiant užkirsti kelią neapykantos kalbai, labai svarbus visuomenės sąmoningumas ir reakcija. "Edukacija, kas yra neapykantos kalba, kaip ji žeidžia tiek asmenis, tiek bendruomenes, yra būtina, – sako ji. – Neapykantos kalba žmoguje, kuris ją skleidžia, kyla iš jo paties patirčių. Jei smurtas yra toleruojamas namuose, jis plinta ir į kitas aplinkas. Žmonėms trūksta įgūdžių išreikšti savo frustraciją, todėl ji transformuojasi į neapykantos kalbą."

Tad, kalbant T.Krilavičiaus žodžiais, kiekvienam iš mūsų reikėtų dažniau galvoti, ką sakome interneto erdvėje, nepasiduoti emocijoms, elgtis atsargiai, nes informacija internete lieka amžinai.