Nors teisingumo deivės vardan pripažinkime – vienas geras dalykas buvo, gal netgi du!

Visų pirma, kaip žmonės išmokome ne minėti Kovo 11-ąją, o švęsti! Šeimos su vaikais, jaunuoliai grupelėmis, miestas skendi vėliavomis ir vėliavėlėmis, telefoniniai pokalbiai prasideda: „Su Kovo 11-ąja!“.

Mokomės iš tos Amerikos, ir ačiū Dievui! Išmokome rengti eitynes su žiupsneliu tolerancijos. Sostinėje, Gedimino prospektu, žygiavo kas tik nori, kada tik nori ir kaip tik nori, – visi rado ir vietos, ir laiko.

Jokių incidentų. Jokių užgauliojimų! Rašau riebų aštuonetą, nes tiesiog galime dar trankiau ir dar linksmiau.

Vis dėlto kas buvo ne taip?

Pradėkime nuo pradžių. Vienas ryškiausių įvykių – VIČI įmonės ir Rusijos atstovų derybos su Kubos delegacija. Čia kažkoks fantasmagorinis košmaras, o be viso šito fantastinio grupės performanso, vienas savininkų, deja, ir Kauno meras pareiškia, kad jis nežino, ką veikia jo aukščiausio lygio vadovai. Pats turiu verslą, nuoširdžiai netikiu.

Tai čia buvo komunikacinis košmaras numero uno!

Antras komunikacinis košmaras – Vyriausybė ir ministrų rokiruotė.

Apžvelkime, kas buvo ne taip:

žurnalistas gauna itin jautrią informaciją;

žurnalistas ją paskelbia (normalu, toks jo darbas);

premjerė sako: pakomentuosiu pirmadienį;

KAM ministras kitą rytą keliauja pas Prezidentą;

KAM ministras skelia pastebėjimų, kad buvo korupcijos apraiškų.

Visa tai vyksta, kai Ukraina kariauja su Rusija. Kai Rusijoje blogio prezidentas buvo „perrinktas“. Kai mes patys suprantame, kad saugumo situacija truputį pasikeitusi, bet tie, kurie geriausiai tai turėtų suprasti, pasielgė itin kvailai. O kaip reikėjo?

Pigūs ir komunikacine prasme liūdni rinkimai numatomi, taigi.

Kad žurnalistas atliko savo darbą, nėra prasmės komentuoti, viskas gerai. Tačiau premjerė turėjo tą pačią valandą visais kanalais išsiaiškinti, ar informacija teisinga, ir nieko nelaukusi greitai išplatinti oficialų komentarą. Viskas. Paprasta. Jokios panikos. Jokio laiko visuomenei prisigalvoti nesąmonių. Jokios katastrofos.

Važiuojame toliau!

Iki Lietuvos prezidento rinkimų – kiek mažiau nei du mėnesiai. Kai kurie kandidatai tikrai tiktų kokiai komedijai.

Mažiau nei du mėnesiai, taigi, kaip ir reklamos kampanijos turėtų vykti, lyg ir programos jau turėtų būti surašytos kandidatų puslapiuose, o nė velnio! Nieko nėra. Na, labai įdomu. Pigūs ir komunikacine prasme liūdni rinkimai numatomi, taigi.

O kur krepšinio stebuklas, Laurynai?

Dar nėra, bet „Žalgiris“ vis dar turi galimybę patekti į atkrintamąsias.

Taigi plokite, palaikykite, skanduokite, ir gal nutiks tas stebuklas.

Juk pramuštgalvis tikėjimas kartais ima ir nustebina! Iki kito karto.