Šiuo metu jau beveik užmirštas kūrinys tada sulaukė itin daug visuomenės dėmesio. Patriotiškai nusiteikę politikai kreipėsi į prokurorus, šventuoju paskelbto caro įvaizdį saugantys žmonės protestavo ir grasino filmo kūrėjams bei platintojams susidorojimu, o vienas keistuolis netgi bandė išsprogdinti kino teatrą Jekaterinburge, benzino cisternų ir dujų balionų prikrautu automobiliu rėždamasis į pastatą.

Gimė Matilda 1872 m. rugpjūčio 31 d. Peterhofe muzikantų, šokėjų ir aktorių šeimoje. Teigiama, kad jos tėvas Feliksas Adamas Valerianas (1823–1905) buvo mazurkos šokėjas, o motina Julija (1832–1912) – aktorė. Net ir apie kažin kurį jos senelį kalbama, kad šis esą buvęs talentingas smuikininkas, savo gabumais prilygęs pačiam Niccolo Paganini (1782–1840).

1880 m., sulaukusi aštuonerių, Matilda įstojo į imperatoriškojo baleto teatro ugdymo įstaigą. Ji viena pirmųjų įvaldė vadinamąjį „fouette“ judesį (kai šokėjas, pakėlęs vieną koją, kita, stovėdamas vietoje, sukasi aplink save 32 kartus), o jos kvalifikaciją užtvirtinantį pasirodymą stebėjo caras Aleksandras Aleksandrovičius (1845–1894) kartu su šeimos nariais.

Po spektaklio valdovas pasisodino Matildą šalia savęs ir Nikolajaus bei palinkėjo jai tapti rusiškojo baleto pasididžiavimu. Teigiama, kad jis taip pat šypsodamas liepė Matildai ir Nikolajui pernelyg daug neflirtuoti.

Vertinant šių laikų normomis, šokėjos ir sosto įpėdinio ryšys nebuvo itin nuodėmingas. Jie buvo jauni, neįsipareigoję kitiems žmonėms ir veikiausiai abu puikiai suvokė, kad šie santykiai nesibaigs vedybomis. Nikolajui anksčiau ar vėliau būtų tekę vesti sau lygią Europos karališkosios šeimos atstovę ir sėsti prie valstybės vairo, o Matilda vargu ar būtų pakėlusi išsiskyrimą su teatru.

Kai kas mano, kad šį jokios ateities neturėjusį ir nuo 1890 iki 1894 m. trukusį romaną sąmoningai įžiebė ir skatino pati karališkoji šeima tam, kad būsimasis valdovas „išsilakstytų“. Erotinio „garo išleidimas“ nebuvo vienintelė veikla, kuria tuo metu turėjo užsiimti sosto įpėdinis.

Jam teko lankyti valstybės tarnautojų posėdžius ir daug keliauti po pasaulį kartu su savo giminaičiais: jis aplankė Egiptą, Indiją, Singapūrą, Siamą (Tailandą) ir Japoniją. Besilankydamas Tekančios Saulės salose, Nikis sužinojo, kad ne visi šiame pasaulyje žavisi rusišku dvasingumu: svečius saugoti turėjęs policininkas (samurajus) Tsuda Sanzo (1855–1891) pabandė būsimąjį carą nužudyti kardu.

1894 m. lapkritį, mirus tėvui, nerūpestingas Nikolajaus Aleksandrovičiaus gyvenimas baigėsi, o kartu nutrūko ir jo bei Matildos romanas. Valstybės valdymui vis dar nepasirengęs plevėsa turėjo sėsti į sostą ir vesti vokietę, Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos (1819–1901) anūkę Aleksandrą (1872–1918).

Britų valdovė arba turėjo liguistą polinkį į nimfomaniją, arba labai mylėjo savo vyrą Franzą Augustą Karlą Albertą Emanuelį (1819–1861). Ji pagimdė devynis vaikus, kurie vėliau, susikryžminę su kitomis Europos karališkosiomis šeimomis ir susilaukę savų palikuonių, pavertė Viktoriją pačia tikriausia Senojo žemyno matrona.

Antai pirmoji Viktorijos dukra Viktorija (1840–1901) 1858 m. ištekėjo už Vokietijos valdovo Friedricho III (1831–1888). Vėliau jų sūnus Friedrichas Wilhelmas Viktoras Albertas (1859–1941) susirėmė su Didžiąją Britaniją valdžiusiu pusbroliu George’u Fredericku Ernestu Albertu (1865–1936) ir pusseserės vyru Nikolajumi Aleksandrovičiumi pasauliniame kare (1914–1918).

Su politika persipynę giminių vaidai nebuvo vienintelis Viktorijos nuopelnas smukdant Romanovų Rusiją. Spėjama, kad būtent ji buvo hemofilijos (paveldimos ligos, dėl kurios nekreša kraujas), pasireiškusios Aleksejui Nikolajevičiui (1904–1918), geno nešiotoja.

Vos įžengęs į sostą, Nikolajus sukėlė skandalą – priimdamas Tverės gubernijos delegaciją, perskaitė iš anksto paruoštą kalbą, kurioje teigta, kad visos viltys apie visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme – tušti svaičiojimai.

„Yra didžiulė valstybė, turinti per šimtą milijonų gyventojų, ir šitą valstybę valdo vienas žmogus. Ir šitas žmogus paskiriamas atsitiktinai, ne išrenkamas iš geriausių ir patyrusių žmonių labiausiai patyręs ir geriausiai gebantis valdyti, o paskiriamas tas, kas gimė žmogui, anksčiau valdžiusiam valstybę...“ – savo straipsnyje įsiutęs samprotavo žymus to meto literatas Levas Nikolajevičius (1828–1910).

Nors Matildos ir Nikolajaus santykiai nutrūko, laikyti jos gyvenimo nesėkmingu tikrai nederėtų. Ji toliau aktyviai sukosi šokių bei teatro pasaulyje, o ir kilmingų bei turtingų gerbėjų jai netrūko. Šiuo metu žinoma, kad ji ilgą laiką palaikė santykius su Aleksandro Aleksandrovičiaus pusbroliu Sergejumi Michailovičiumi (1869–1918), o galiausiai ištekėjo už Nikolajaus Aleksandrovičiaus pusbrolio Andrejaus Vladimirovičiaus (1879–1956) ir pagimdė bent vieną vaiką.

Nikolajus šeimine laime veikiausiai taip pat nebūtų skundęsis, jeigu ne viena erzinanti aplinkybė – ilgą laiką Didžiosios Britanijos karalienės vaikaitė gimdė vien merginas. Tik 1904 m. rugpjūtį Dievas pagaliau ryžosi patenkinti caro prašymą dėl vyriškos lyties įpėdinio.