Kaip sekmadienį rašė „Frankfurter Allgemeine“, šis „vienas iš ilgiausiai tarnavusių valstybės ir vyriausybės vadovų pasaulyje, padėjęs formuoti antrąją XX-ojo amžiaus pusę, buvo ypač giriamas dėl pavyzdingų Kubos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos laimėjimų.

Vis dėlto darbštiesiems šios šalies medikams jau seniai pritrūko medikamentų, o gerai išmokytiems abiturientams – darbo vietų. Suvargusiame Kubos ūkyje, kur gabalėlis muilo virto brangia deficitine gėrybe, vešėjo korupcija, ištvirkimas, inercija“.

O tas Castro, kuris kelis dešimtmečius iš eilės leisdavo savo priešininkus persekioti, suiminėti, kartais net nuteisti myriop, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais dar pats išraudavo vieną kitą atsargiai auginamą  laisvesnio privataus ūkininkavimo gėlelę.

„Vis dėlto tą iš vargo gimusį priartėjimą prie Vakarų, kurį jo brolis Raulas pradėjo vykdyti, visa tai įdėmiai stebėjęs Fidelis  galų gale, atrodo,  priėmė. Nes kraupiu leitomityvu tapusi alternatyva „socializmas arba mirtis“ net ir šioje Karibų jūros saloje nebebuvo vienintelis pasirinkimas“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis.

Kad „Kubos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema visada tarnavo kaip argumentas už komunistinę diktatūrą Kuboje“, pripažino ir pietų Švedijos dienraštis „Sydsvenskan“.

„Tačiau, – tęsė jis, – argi šiais laimėjimais iš tiesų buvo galima ilgam pateisinti kasdieninę priespaudą ir masyvius nusižengimus žmogaus teisėms?

Juk kitos šalys sugeba žemą kūdikių mirtingumą gražiai sujungti su laisve, demokratija ir gerove – visai kitaip negu socialistiniame elgetyne, kurį paliko F. Castro.

Šiandien Kuba pradeda keistis, ir tai suartėjimo tarp Havanos ir Vašingtono dėka. Tačiau iki demokratijos kelias dar ilgas, ir pačiu paskutiniuoju metu padėtis vėl pablogėjo. Kuboje kaip nebuvo, taip vis dar nėra jokios nuomonių laisvės, jokios teisės susirinkti, jokių nepriklausomų teismų“.

Savotiškai keista tai, jog daugiau nei 50 metų po revoliucijos Kuba kai kur vis dar tarnauja įkvėpimo šaltiniu ir kad dar ne visi supranta, jog F. Castro tebuvo vienas iš daugelio Lotynų Amerikos diktatorių.

„Kai kurios diktatūros baigiasi tik tirono mirtimi, ypač jeigu jis, kaip F. Castro, savo pozicijas ramsto prievartos ir asmenybės kulto mišiniu“, – teigė Malmėje išeinantis pietų Švedijos dienraštis.

Vašingtono priemiestyje leidžiamas nacionalinis dienraštis „USA Today“ pažymėjo, kad nors F. Castro, švelniai tariant, nebuvo JAV draugas, jis mirė „ligos ir senatvės palaužtas“ sava mirtimi – „nei CŽV, nei jo priešai, pvz., daugybė pabėgėlių iš Kubos, jo nenužudė“, nors Ekvadoro laikraštis „Telegrafo“ ir tikino, kad mėginimų, laimei, nesėkmingų, buvo labai daug.

Kur kas pozityviau jį vertino Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ straipsniu „Ilga patriarcho mirtis“, rašydamas, jog „istorinėje perspektyvoje nebus galima ginčyti, kad šitas F. Castro buvo galutinai tauta virtusios moderniosios Kubos kūrėjas“.

Deja, tai pareikalavo sumokėti „gilių susiskaldymų ir sunkių nuostolių kainą. [...] Gal ir turėjo išnirti tokia „stipraus vyro su pautais“ figūra kaip F. Castro, idant postkolonijinėje Kubos visuomenėje išaugtų kažkas panašaus į kad ir hibridinį, bet vis dėlto nacionalinį jausmą“.

Jei Ciuricho dienraštis iškėlė F. Castro kaip moderniosios Kubos kūrėją, tai Belgrado laikraštis „Politika“ pabrėžė, kad „Fidelio Castro dėka Kuba tapo svarbiu Neprisijungusių valstybių sąjūdžio nare, o šis sąjūdis Šaltojo karo laikais turėjo didžiulį pripažinimą ypač tarp Trečiojo pasaulio šalių“.

Anot Bolivijos dienraščio „Prensa“, „jau pirmosiomis valandomis po jo mirties tapo akivaizdu, kaip labai nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni tiesiog jį dievino, kiti prakeikė žemę, kuri jį nešiojo.

Patys kubiečiai turės ištarti jo atžvilgiu nuosprendį, tačiau tam, kad jie galėtų tai padaryti, reikia jiems laisvės pasikeisti nuomonėmis, bet tai jų šalyje dar vis draudžiama“.

„Jau vien tai daug ką pasako apie F. Castro ir jo sėdėjimo valdžioje laikus“, – brėžė išvadą La Paso laikraštis.

Besąlygiškai jį pasmerkė Floridos dienraščio „Sun Sentinel“ redakcinis straipsnis, džiaugdamasis, jog „pagaliau tirono būsime atsikratę“. Anot laikraščio, „užtenka žvilgtelėti į tūkstančius džiūgaujančių kubiečių pietų Floridos gatvėse.

Jų laisvė šitaip švęsti ilgai Kubą engusiojo mirtį pasako begalę apie priežastis, kurios vedė daugelį jų rizikuoti savo gyvybėmis kelyje į Floridos pakrantę–.

„O pačioje Kuboje žmonės pastatyti prieš valstybės sureguliuotą gedėjimo fazę“, – rašė Fort Loderdeilo laikraštis.

Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nemanė nutylėti, kad „politinių Fidelio Castro ambicijų dėka dešimtys tūkstančių kubiečių politiniais sumetimais nubausti mirtimi arba įkalinti, apie milijoną pasirinko egzilį, ekonomika sužlugdyta, likę žmonės korumpavosi tam, kad įstengtų išgyventi – būtent tokie yra Fidelio ištikimybės revoliucijos idealams rezultatai“.

Niujorko dienraščio „Wall Street Journal“ bendradarbio James‘o Taranto žodžiais, „dauguma viešųjų reakcijų į F. Castro mirtį sekė įprastinį pavyzdį. Dešinieji pagrįstai apraudojo jo gyvenimą, ne jo mirtį. Kairieji reiškė jam pagyrimus ar bent laikėsi neutraliai, abiem atvejais numodami ranka į tuos siaubus, kuriuos  jis skleidė Kuboje daugiau nei pusšimtį metų“.