Solidarumo priežastys

Daugiau nei prieš du mėnesius prasidėjus karui Ukrainoje, ne vienas stebėjomės tuo, kokį solidarumą Rusijos užpultos šalies broliams ir sesėms parodė Lietuvos žmonės. Paaukotas daug lėšų, daugelis prisidėjome daiktine labdara, pradėjome savanoriauti.

Nuostaba buvo akivaizdi, tačiau liko giliau nereflektuota. Klausimai, kurie galėjo kilti: ar taip pat būtume linkę padėti ne Vidurio Rytų Europos šalies piliečiams, ar mūsų bendrystė su užpultaisiais nėra kol kas dar tik grėsmingo pavojaus nuojautų ir suvokimo padiktuota? Pati „solidarumo“ sąvoka plačiau lietuvių kalba buvo aptariama prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai kaimyninėje tada dar sovietų Lenkijoje susibūrė judėjimas „Solidarumas“. Tada, Lietuvos atgimimo aušroje, tautos vienybė buvo beveik besąlygiška. Visą laiką nuo išsivadavimo iš komunistinio režimo iki šių metų pradžios dažnam galėjo atrodyti, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos žmonės buvo susvetimėję, susirūpinę egoistiniais savo tikslais ir neretai pamiršę apie tai, kad yra kaimynas, bičiulis, draugas, kolega ir bendražygis. Taigi, kas iš tiesų atsitiko šių metų pirmaisiais mėnesiais?

Šiuo atveju, retorinis klausimas, į kurį galima atsakyti gana aiškiais teiginiais, kuriems formuluoti pasitelksiu balandžio pabaigoje Kaune vykusio festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ metu rodyto spektaklio „Ne sau žmonės“ patirtis. Draminio kūrinio režisierius Jonas Vaitkus rėmėsi garsaus lietuvių mąstytojo, rašytojo, dramaturgo Vilhelmo Storostos-Vydūno pjesėmis ir kitokia, daugiausia tarpukario, tekstine medžiaga. J.Vaitkus sukūrė neabejotinai įdomų darbą, turintį loginę struktūrą, gerai išplėtotą ir abstraktųjį, ir psichologinį, asmenybinį draminį konfliktą, įspūdingą scenografiją, muziką.

Vydūnas beveik prieš šimtmetį suformulavo trijų kategorijų meninius paveikslus: „ne sau žmonių“, „sau žmonių“ ir „žmonių ne sau“. Nereikia didelių pastangų, norint suprasti, kad ne sau žmonės buvo  lietuviai, kurie kentėjo priespaudas, okupacijas, baudžiavą. Tokie istoriniai mūsų tautiečiai savo gyvenimo klausimų nebuvo linkę spręsti savarankiškai ir tenkinosi padėtimi, kai patikėta, kad savarankiškai atlikti net menkiausio veiksmo jie negali. J.Vaitkaus spektaklyje atskleista, kaip tarpukariu, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, radosi sau žmonių – laisvų, atsakingų, savarankiškų ir sąmoningų. Tarp pasaulinių karų jiems tėvynė ir jos kūrimas reiškė ir trečiąją buvimo pasaulyje stadiją – virsmą žmonėmis ne sau: tokie piliečiai jau nebuvo engiami, tapo ne vien galintys pasirūpinti savimi, tačiau ir ištiesti pagalbos ar bendros kūrybos ranką šalia esančiajam.

Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje brėžiama tragizmo linija – Lietuva per sovietinę okupaciją prarado ir sau žmones, ir žmones ne sau: savotiškai grįžome į baudžiavos laikus, vėl ėmė dominuoti ne sau žmonės. Draminiame kūrinyje neakcentuojama, tačiau akivaizdu, kad ir rusiškoji kolektyvizacija, ir industrializacija, ir kultūriniai virsmai priespaudos metais formavo ir kūrė paklusnius, beveik nemąstančius tipus, kurie atitinka seniausiojo istorinio lietuvio prototipą.

Karas Ukrainoje ir Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrėtas spektaklis priminė, kad prieš tris dešimtmečius mes dar sykį išgyvenome ne šiaip valstybinės ir ekonominės santvarkos kaitą, o žmogaus savivokos revoliuciją – vėl radosi kritinė masė sau žmonių. Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

Aktualu ir klaustina, kodėl apie mūsų tautos kolektyvinę psichologiją, jos virsmus sužinome tik tada, kai ima grėsti akivaizdūs pavojai. Vydūnas ir režisierius J.Vaitkus atsako: turbūt todėl, kad visa mūsų istorinė raida ir vyko, ir tebevyksta savotiškos švytuoklės principu. XX a. pradžioje populiarių tautinio charakterio mokslinių, filosofinių studijų įtaką patyręs mūsų tautos šviesuolis Vydūnas pridėtų – nuolatinė kaita Lietuvai reiškia nepertraukiamą žlugimą ir kėlimąsi iš pelenų.

Mūsų dienomis populiaru kalbėti apie tai, kad Ukraina tapo savotiška Europos sąžinės šalimi, nes būtent per ją vyksta didžiausi tarptautiniai moralės išbandymai. Spektaklis „Ne sau žmonės“ atskleidžia, kad Lietuva yra valstybė, kuri vien savo nepriklausomu gyvenimu likusiam Senajam žemynui pasako, kad vilties vis dar yra. Istorija rodo, kad, Lietuvai netekus valstybingumo, viltingumas ir tikėjimas, jog tikrovė dar yra bent pakenčiama, Europoje ypač sunyksta. Ateities nuspėti negali turbūt niekas, bet teologinė įžvalga sakytų, kad viltis miršta tik tuomet, kai prieš tai žmones apleidžia tikėjimas ir meilė artimajam. Karas Ukrainoje, mūsų solidarumas ir vydūniškas žmonėmis ne sau buvimas gal ir leidžia tikėti, kad viltis tebegyva.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kodėl tokios trydos nebuvo

kodėl tokios trydos nebuvo portretas
kai natososai Iraką užpuolė? Nei paramos užpultiesiems, nei sankcijų okupantams? Ai, chaziainas užpuolė, ant chaziaino nepalosi.

strange

strange portretas
Nei man jie broliai, nei man jos sesės.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Tvajumat elitas
    Tvajumat elitas

    Giminėje sklando pasakojimas apie inteligentišką dėdę, netgi keiktis sugebėdavusį elegantiškai. „Gal jūs, tamsta, galėtumėte eiti šunims šėko pjauti?!“ – buvo stipriausias jo pasakymas ant ko nors supykus...

    9
  • Vilko kailis
    Vilko kailis

    Naujasis Vilniaus krepšinio klubas oficialiai dar neturi nė vieno žaidėjo, bet apie jį jau dūzgia visas lietuviškas internetas. Jau nuo pirmųjų žingsnių tas zvimbesys piktas ir pašaipus. ...

    1
  • Velniop Kaliningrado tranzitą
    Velniop Kaliningrado tranzitą

    Daugelį metų Kremliaus šunidžių gyventojai demonstravo pasitikėjimą savomis jėgomis ir nevengė agresyvesnės retorikos. ...

  • Kalba – turtas, kuris nesudegs
    Kalba – turtas, kuris nesudegs

    Stebint geopolitinius procesus pasaulyje, solidarizuojantis už Ukrainos siekius, išryškėja kalbos, kaip žmogiškosios jungties, svarba. ...

    2
  • Ieškokite moters
    Ieškokite moters

    Lygiai prieš penkerius metus toks rusų aktorius M.Porečenkovas, buvęs Rusijos televizijos projekto "Ekstrasensų mūšis" vedėjas, po 17 laidos sezonų praskleidė TV virtuvės užsklandą, tuo bjauriai šokiruodamas savo gerb...

  • Dezinformacijos kiaušiniai
    Dezinformacijos kiaušiniai

    Paskutinę birželio savaitę Lietuva pradėjo atremdama kibernetinę ataką. Atsakomybę už ją prisiėmė su Rusija siejama grupuotė, pareiškusi, kad tai kerštas už tranzito į Kaliningradą ribojimus. Atakų prieš mūsų institucijas...

  • Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?
    Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?

    Jau šį ketvirtadienį Seime spręsis, ar kurortų sanatorijoms ir reabilitacijos centrams skambės laidotuvių maršas, ar pagrindinė visų kurortų pragyvenimo šaka bus nukirsta, ar vis dėlto sveikas protas paims viršų ir kurort...

    13
  • „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai
    „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai

    Kelias pastarąsias dienas viena karščiausių temų Lietuvoje – Rusijos programišių puolimas, ilgesniam ar trumpesniam laikui sutrikdęs kelių institucijų darbą. Tikėtina, kad yra žmonių, kuriems šie išpuoliai kelia ne...

  • Žinia iš Madrido
    Žinia iš Madrido

    Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius. ...

  • Maisto krizė viena nevaikšto
    Maisto krizė viena nevaikšto

    Ekspertai vis dažniau kalba apie artėjančią pasaulinę maisto krizę, kurią nulems Rusijos karas Ukrainoje. Ar mes ją irgi pajusime? Kol kas nė vienas prekybos centras neužsidarė. Kol kas nė mažiausia lentynėlė parduotuvėse neištušt...

    2
Daugiau straipsnių