Iš pradžių jie tapo meilužių pora, o vėliau įteisino savo santykius. Marta pagimdė Petrui dvylika vaikų, tačiau beveik visi paliko šį pasaulį labai jauni. Pilnametystės sulaukė vos dvi dukterys, tačiau viena jų, Ana Petrovna (1708–1728), taip pat anksti mirė.

Apie Martos valdymą nieko ypatinga negalima pasakyti, nes ji karaliavo labai trumpai, tad ciniškesni tyrinėtojai netgi galėtų iškelti feministėms nemalonią versiją, kad Martos vaidmuo politiniu požiūriu buvo visiškai nereikšmingas.

Ji buvo paprasčiausia Rusijos valdovo žmona ir jo vaikų motina, tad galima tik spėti, kad ši moteris veikiausiai atokvėpio valandėlėmis suteikė valstybės reikalų ir dvaro intrigų varginam monarchui paprastos šeimyninės laimės akimirkų.

Apie Martos ir Petro santykius mūsų valstybėje yra išleistas populiarus romanas, kurį galima įsigyti specialiose prekybos vietose. Jose taip pat galima nusipirkti šokoladinių batonėlių, gaiviųjų gėrimų arba viešojo transporto bilietų.

Mirus Martai, Rusijos valdovu tapo Petras Aleksejevičius (1715–1730). Jis buvo anksčiau valdžiusio Petro Aleksejevičiaus anūkas, jo pirmosios žmonos Jevdokijos Fiodorovnos (1669–1731) pagimdyto sūnaus Aleksejaus Petrovičiaus (1690–1718) vaikas.

Vyresnysis Petras labai nemėgo savo pirmosios žmonos. Jų sūnus po daugybės šeimyninių barnių buvo apkaltintas dalyvavimu sąmoksle (jis mirė kalėjime), o jaunesnysis Petras, anksti netekęs tėvų, augo visai apleistas žymiojo senelio.

1727 m. jis tapo Rusijos valdovu, tačiau labai greitai visus nuvylė, nes nerodė jokio noro lavintis ir tobulėti, o didžiausią dėmesį skyrė pramogoms. Alkoholio nevengęs jaunasis caras mirė nesulaukęs nė penkiolikos metų (spėjama, kad nuo raupų), o kartu su juo nutrūko ir tiesioginė Romanovų vyriškoji linija.

Mirus jaunesniajam Petrui, valdžia atiteko Anai Ivanovnai (1693–1740). Ji buvo netikro vyresniojo Petro Aleksejevičiaus brolio Ivano Aleksejevičiaus (1666–1696) dukra. Petro ir Ivano tėvas buvo tas pats (Aleksejus Michailovičius, gyvenęs nuo 1629 iki 1676), tačiau motinos – skirtingos.

Sakoma, kad Ivanas Aleksejevičius pasižymėjo labai silpna sveikata ir netgi buvo nepilno proto, tad Rusijos diduomenė nusprendė, kad jis turėtų valdyti kartu su mažamečiu Petru. Teigiama, kad šiam režimui buvo sukurtas specialus dvigubas sostas.

Valdant Anai, Rusijoje labai sustiprėjo užsieniečių įtaka. Žymiausias jų buvo Ernstas Johannas von Bironas (1690–1772). Jis buvo valdovės meilužis ir tam tikru metu faktiškai tvarkė Rusijos reikalus kartu su ja. Valdant Anai, Rusija įsitraukė į Lenkijoje vykusias kovas dėl sosto (1733–1735), o nuo 1735 iki 1739 m. vėl kariavo su Osmanų imperija ir jų vasalu Krymo chanatu.

Kariaudami su turkais, rusai atgavo Azovo miestą, tačiau 1732 m. sudaryta sutartimi su persu valdovu Naderu Shahu Afsharu (1688–1747) prarado žemes Kaukaze, kurias iš Persijos buvo atėmęs Petras Aleksejevičius per 1722–1723 m. karą.

Valdant Anai, taip pat susiformavo tai, kas šiais laikais vadinama rusišku baletu. Po Anos mirties trumpai valdžiusio Ivano Antonovičiaus (1740–1764) gyvenimas primena nuotykių romanus apie tris muškietininkus ir žmogų su geležine kauke.

Rusijos valdovu Ivanas tapo dar kūdikystėje, tačiau Petro Aleksejevičiaus ir Martos duktė Jelizaveta Petrovna (1709–1762) greitai įvykdė perversmą ir uždarė Ivaną kartu su jo tėvais į kalėjimą. Mažasis Ivanas ten augo, gyveno ir mirė nesulaukęs nė dvidešimt ketverių.

Valdant Jelizavetai, Maskvoje Michailas Vasiljevičius (1711–1765) įkūrė savo žymiąją ugdymo įstaigą, apie kurios audringą seksualinį auklėtinių gyvenimą iki šiol sklando legendos po visą artimąjį užsienį, o Rusijos valstybė įsitraukė į Europoje septynerius metus vykusį karą (1756–1763).

Iš pradžių Rusija, padėdama Austrijai, Prancūzijai, Ispanijai ir jų sąjungininkėmis, kovojo su Prūsija ir Didžiąja Britanija, tačiau, mirus Jelizavetai, persimetė į kitą pusę. Nemažai kovų vyko ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje, tad kai kurie ekspertai siūlė šį konfliktą pavadinti Pirmuoju pasauliniu karu.

„Kurie?“ – paklaus skaitytojai. O koks gi vis dėlto skirtumas?

1757 m. vasarą Stefano Fiodorovičiaus (1702–1758) vadovaujamos Rusijos pajėgos apsiautė ir užėmė Mėmelį, kurį panaudojo kaip placdarmą kitoms Prūsijos žemėms pulti. Tame kare prūsams rusai sukėlė nemažai problemų, tačiau vieną 1762 m. dieną Prūsijos valdovas Frydrichas II (1712–1786) sulaukė nuostabių naujienų – jo priešė Jelizaveta mirė.

Naujuoju Rusijos valdovu tapo Petras Fiodorovičius (1728–1762). Naujasis Rusijos valdovas gimė Kylyje ir beveik nekalbėjo rusiškai. Jis buvo palankiai nusiteikęs vokiečių atžvilgiu, tad netrukus Rusija perėjo į Prūsijos ir Didžiosios Britanijos pusę, atsisakydama visų mūšio lauke pelnytų pergalių.

Jo valdymas taip pat nebuvo ilgas. Netrukus Petrą Fiodorovičių nuvertė jo žmona Sofija (1729–1796). Ji buvo vokietė ir iki pat šių dienų yra garbinama kaip viena šauniausių Rusiją valdžiusių despočių.