Rusija Eurazijos sąjungą posovietinėje erdvėje nori sukurti siekdama atsverti ne tik Vakarų, bet ir Kinijos įtaką, sako Jungtinėje Karalystėje dirbantis politologas Bobo Lo.

"Ilgalaikėje perspektyvoje rusai daug labiau nerimauja dėl kinų nei dėl europiečių", - interviu BNS teigė Lietuvoje viešintis politikos instituto "Chatham House" analitikas.

Bobo Lo teigimu, Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas Ukrainos nepriklausomybę laiko istoriniu nesusipratimu, todėl Kijevas yra Maskvos prioritetas plečiant įtaką posovietinėje erdvėje.

Kita vertus, jo teigimu, Europos Sąjunga (ES) klystų, jei glaudesnių santykių su Kijevu vardan paaukotų savo pamatinius demokratijos principus.

Į Trakuose rengiamą politikos strategų "Sniego susitikimą" atvykęs Bobo Lo taip pat sakė, kad Sočio olimpinių žaidynių boikotas Kremliui nedaro jokio įspūdžio, o dėl nekonkurencingos Rusijos ekonomikos Maskva vis labiau links į protekcionizmą.

- Ar V.Putino ketinimai sukurti Eurazijos sąjungą rodo šiandieninės Rusijos imperines ambicijas?

- Nemanau, kad V.Putinas nori sukurti tradicinę imperiją ar atkurti mažąją Sovietų Sąjungą. Kita vertus, jis taip pat nežiūri į kaimynus tradiciniu poimperiniu požiūriu. V.Putinas laikosi postmodernios imperijos vizijos. Tai naujo pobūdžio imperija.

Vienos posovietinės respublikos yra svarbesnės už kitas. Ukraina yra Rusijos didžiausias prioritetas. V.Putinas nelaiko Ukrainos tikra šalimi. Dviejų atskirų valstybių egzistavimas jam - istorinis nesusipratimas. Antroji V.Putinui labai svarbi šalis yra Kazachstanas. Taip pat svarbi Baltarusija, bet ji mažiau reikšminga.

Antra šalių grupė pagal svarbą - Azerbaidžanas, Gruzija, Turkmėnija ir Uzbekistanas. Mažiausiai svarbios - Moldova, Kirgizija, Tadžikistanas ir Armėnija. V.Putinas nėra ypatingai suinteresuotas, kad jos taptų Eurazijos sąjungos narėmis. Jam svarbiausia, kad jos nepasirašytų asociacijos susitarimų su ES ir nebūtų įtrauktos į ES politinę ir normatyvinę erdvę. Kitais žodžiais tariant, "jei negaliu laimėti, turiu bent nepralaimėti".

Tai nėra toks imperializmas, kai norima sukurti imperiją. Bet tai atspindi iš dalies imperialistinį mąstymą, nes jis iš esmės neigia, kad šios valstybės yra suverenios ir gali laisvai apsispręsti dėl užsienio politikos.

- Ar daug galimybių, kad Ukraina galiausiai prisijungtų prie Eurazijos sąjungos?

- Prezidentas Viktoras Janukovyčius bandys vykdyti daugiavektorinę politiką. Nors ir nepasirašė asociacijos susitarimo su ES, bet jis taip pat nepasakė, kad prisijungs prie Eurazijos sąjungos. Tai būtų nepopuliaru, nes Ukraina prarastų nepriklausomybę, o tai sukeltų problemų netgi paprastai Maskvai palankiuose politikos ir verslo elito sluoksniuose.

V.Janukovyčius sakys Briuseliui: matote, kaip mane spaudžia rusai, jūs turėtumėte būti lankstesni. O rusams kalbės: man yra politinių keblumų, ir jei neparemsite manęs, nesuteiksite erdvės laisvės, gausite kai ką blogiau nei aš.

- Ukrainos atsisakymas Vilniuje pasirašyti asociacijos susitarimą nuvylė ES. Kokia turėtų būti ES reakcija, ar Rytų partnerystės programa dar veikia?

- Laikausi kitokio požiūrio nei ES rytinių šalių vadovai. Jie linkę teigti, kad nors Ukraina netobula, reikia lankstumo, nes kitaip Ukraina bus prarasta Rusijai. Bet Europa privalo matyti platesnį paveikslą - Europos ateitį ir Europos vertybes. Jei Ukraina nepagerins valdymo sistemos, išliks klientelistinė šalis, kur auga korupcija ir nepaisoma teisinės valstybės principų, kaip ES gali sakyti "mes įtrauksime Ukrainą"?

Esate teisus, kad Vilniaus susitikimas ES požiūriu buvo nusivylimas dėl to, kaip pasielgė Ukraina. Bet taip pat daug žmonių ES sako, kad negalima aukoti vertybių vardan kvazi-geopolitinių tikslų.

Neturime siekti artimesnių santykių su Ukraina vien tam, kad būtume antirusiški. Be abejo, kartais Rusijos ir Europos tikslai susikirs. Bet esminis motyvas turėtų būti elgtis taip, kas geriausia ES ir Europos ateičiai. Neturėtų būti taip: tai suerzins rusus, taigi taip ir elkimės. Tai vaikiška politika.

Jei ES valstybės narės paaukos Europos vertybes, kas tada lieka, kur Europos patikimumas tarptautinėje tvarkoje? Jau dabar žmonės kalba, kad Europa beviltiškai susiskaldžiusi, Europos integracijos projektui kyla didžiulių problemų, Europa paralyžiuota liberalaus piktnaudžiavimo ir milžiniškų išlaidų socialinei apsaugai, o Europos vertybės esą tik šūkiai. Europa gali pasakyti: turime principus ir Europos viziją 21-am amžiui. Bet sudaužysi šią viziją, jei sakysi: nieko tokio, kad neturite teisinės valstybės. Kaip Europa galėtų susitaikyti su savimi, jei laikysis pernelyg tolerantiško požiūrio?