– Neturi V. Putinas daug pasirinkimų, patys matome, kad tarptautiniuose formatuose jis pats fiziškai iš esmės dalyvauti beveik nebegali, nes net tos šalys, kurios politiškai pakankamai draugiškai nusiteikusios Rusijos atžvilgiu, negali jam garantuoti, kad asmuo nebus suimtas dėl savo padarytų nusikaltimų. Tad šiuo atveju Šiaurės Korėjos lyderis yra vienas iš tų retų, kuris vis dar atvyksta ir siekia bendrų interesų su dabartiniu Kremliaus lyderiu.

– Bet ar V. Putinas tikrai jau išnaudojo visas kitas galimybes, kad beliko glėbesčiuotis tik su Kimu?

– Kalbant apie amuniciją, kurios, akivaizdu, kad agresoriui trūksta, ir būtent tokią amuniciją, kuri sietina dar su sovietinėmis sistemomis, akivaizdu, kad Rusija daug pasirinkimų neturi. Nes apskritai rezervai senka ir, be abejo, tai yra problema ne tiktai pačiai Rusijai, bet ir Ukrainai, kurios gynybinių pajėgumų tai taip pat nestiprina. Tai šiuo atveju Šiaurės Korėja yra vienas iš tų retų pasirinkimų, kuriems Rusija turi ką duoti mainais. Šiuo atveju tikrai nekalbame apie Šiaurės Korėjos paramą Rusijai, kalbame apie dviejų režimų sutarimą ką galime vienas kitam duoti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ir ką jie gali duoti vienas kitam? Aš suprantu, V. Putinui dabar reikia amunicijos, Šiaurės Korėjai – branduolinių ginklų. Jų uždrausta programa visaip yra sankcionuojama, tačiau negali judėti į priekį. Bet netgi buvo paprašyta ir maisto.

– Iš ties, Šiaurės Korėjos režimas ne kartą jau yra susidūręs su bado problema. Be abejo, šita situacija dar labiau paaštrėjo per pandemiją, kuomet Šiaurės Korėja visiškai atsitvėrė nuo likusio pasaulio, na, iš esmės nuo Kinijos, su kuria viena ar kita forma buvo palaikomi santykiai. Ir, aišku, tai gilino problemas, iššūkius su elementariu problemų sprendimu. Na, yra skaičiuojama, nors tikslių skaičių nežinoma, kad apie pusė Šiaurės Korėjos gyventojų gali neturėti pakankamai maisto tiesiog savo poreikiams užtikrinti. Taip, maistas yra vienas iš tų elementų ir greta to ginkluotė, kuri reikalinga Šiaurės Korėjos režimui stiprinant savo branduolinį arsenalą ir plečiant jo galimybes pasiekti tolimas šalis. Na, pirmiausiai taikomasi į JAV.

– Be Šiaurės Korėjos kas dar liko V. Putinui?

– Iš tikrųjų, liko nemažai valstybių, jeigu žvelgtume politinių interesų prasme. Indija, Kinija yra tos šalys, kurios perka šiuo metu ypatingai daug energetinių resursų iš Rusijos. Net jei ir palankiomis sau kainomis, tas pragmatinis ryšys tęsiasi. Nors ateityje jam potencialas vystytis yra mažesnis. Net ir tokios šalys kaip Indija nori būti mažiau priklausomos nuo Rusijos ir ieškoti sąlyčio taškų su Vakarais. Bendrai vertinant, Kremliaus geopolitinė įtaka globaliai išlieka labai didelė, bet būtų sunku matyti, kad ji pastaraisiais metais augtų.

– Bet mes girdėjome ir tam tikrų, pavadinkim taip, skausmingų Kremliui atstūmimų. Jūsų nuomone, iš ko tie skausmingiausi atstūmimai buvo, iš Kinijos?

Bendrai vertinant, Kremliaus geopolitinė įtaka globaliai išlieka labai didelė, bet būtų sunku matyti, kad ji pastaraisiais metais augtų.

– Aš sakyčiau, kad Kinija bando rasti balansą ir tas balansas, be abejo, krypsta į Rusijos pusę. Nes nieko Vakaruose Kinija neįtikintų, kad nepalaiko Kremliaus politine prasme. Ir netgi aiškiai yra kalbama apie tai, kad bent jau dvigubos paskirties prekes, o galbūt ir tam tikro pobūdžio ginkluotę Kinija Rusijai siunčia. Tad tai nėra balansuojantis veikėjas. Bet Kinija taip pat supranta Rusijos ribotumus, vis tik tai nėra didžiausia pasaulio ekonomika, ji susiduria su dideliais sunkumais. Taip, ji yra ta, kuri priešinasi JAV ir deklaruoja tai kaip pagrindinį savo siekį, tai tarsi sutampa su Kinijos interesais. Bet tai pačiai Kinijai yra svarbu ir Vakarų šalys – pagrindinės rinkos kiniškoms prekėms. Tas balansavimas, jeigu vertintume pragmatinę naudą, ir Kinijos, ir Indijos, ir Pietų Afrikos respublikos, ir Brazilijos, nebus vien palankus Kremliui.

– Na, bet kalbant apie tą pačią Rusiją, iš jos mes ir toliau girdime gana audringą palaikymą buvusiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kuris dabar turi rimtų reikalų su teisėsauga, bet vis sako „Aš eisiu į prezidentus“. Jeigu jis yra išrenkamas JAV, ar tai nereiškia, kad ir JAV spaudimas Rusijai arba sumažės, arba jo išvis neliks? Ir galbūt baigsis parama Ukrainai?

– Iš ties, kaip jūs ir minite, V. Putinas vakar užsiminė apie tai, kad D. Trumpas yra persekiojamas, tarsi siųsdamas pozityvų signalą visiems Trumpo rėmėjams. Ir, aišku, tai turime vertinti kaip provokaciją, Kremlius nori aštrinti vidines kirtis JAV, nori, kad V. Putinas bent dalies amerikiečių nebūtų traktuojamas kaip karo nusikaltėlis. Nors kol kas, galime pasidžiaugti, apklausos nerodo, kad amerikiečiai abejotų, kas yra agresorius ir atsakingas už daugybės žmonių žūtis. Aišku, kitų metų rinkimai turės didelę įtaką. Na, sunku prognozuoti, kaip elgtųsi D. Trumpas Ukrainos atžvilgiu, nes jo retorika neretai pirmosios kadencijos metu skirdavosi nuo praktinių veiksmų ir tą sąlygodavo D. Trumpas su puse nacionalinio saugumo patarėjų komanda. Kol kas tos komandos bruožų, potencialių pavardžių mes nelabai turime, tad ir spėlioti yra sunku. Tik galime numanyti, kad antroji D. Trumpo kadencija būtų labiau „trumpiška“, kitaip tariant, D. Trumpas turėtų mažiau ribojimų iš jį supančių žmonių, nes tiesiog jis turi daugiau patirties.

– Kalbant apie Rusijos problemas… Dabartinė situacija Armėnijoje, Armėnijos, pavadinkim, lengvas flirtas su JAV, bendros karinės pratybos. Šiandieną iš Rusijos pasigirdo jau ir tokių pasakymų, kad esą jau yra užsakyta Armėnijos premjero likvidacija, ir esą galbūt tai galėtų padaryti ta pati grupuotė „Wagner“, kuriems duotas toks užsakymas. Jūsų nuomone, tai eilinis blefas ar vis dėlto iš tikrųjų Armėnijos premjeras turėtų pasisaugot?

– Akivaizdu, kad Armėnija permąsto savo saugumo politiką, ilgus metus ji buvo susaistyta su Rusija, nes tiesiog šalis neturėjo alternatyvų Kalnų Karabacho kontekste, matant Azerbaidžaną, kaip didesnę valstybę, kaip didesnę karinę galią turinčią šalį. Bet pastaraisiais metais Rusijos veiksnys, kuris padėjo Armėnijai balansuoti, akivaizdu, kad jeigu neišnyko, tai bent jau ženkliai sumažėjo. Ir tai, kad Armėnijos premjeras ieško sąlyčio taškų su Vakarais turbūt nestebina, nes jis ir Vakaruose buvo priimtas kaip tas, su kuriuo įmanoma megzti dialogą. Tad akivaizdu, kad Kremliui tai yra nepalanku. Ar tai galėtų sąlygoti tiesioginį bandymą kažką daryti? Nebūtinai, nes šiandien Kremlius galbūt neturi tiek resursų, kad galėtų suvaldyti savo įtakos plitimą, bet tai kertasi su Kremliaus geopolitiniais siekiais.