Pasiruošę dekarbonizacijai

Artėjant ES rinkimams spėliojama, kur link judės Europa. Ar, siekdama taikos, klestėjimo ir savo piliečių saugumo, ateinančius penkerius metus ES gali sau leisti priklausomybę nuo trečiųjų šalių dėl svarbių švarių technologijų, būtinų pereinant prie klimatui neutralios ekonomikos?

Įsivaizduokime nikelį, litį, juodųjų metalų laužą, plieną, atsinaujinančius energijos šaltinius, žaliąjį vandenilį, baterijas, elektrines transporto priemones, aukštųjų technologijų mašinas, gynybos ir medicinos įrangą, transporto ir energetikos infrastruktūrą. Nors ir skirtingi, visi šie elementai yra labai svarbūs tvarios ekonomikos veikėjai.

Europos plieno asociacijos (EUROFER) konferencijoje apie šiai pramonės šakai kylančius iššūkius diskutavo aukšto lygio ES atstovai ir politikos formuotojai, kuriems pavesta pramonės politiką suderinti su žaliuoju perėjimu. Į diskusiją įsijungė ir verslo lyderiai, ir mokslininkai.

Pramonė – kiekvienos ekonomikos stuburas, bet pastarosios krizės parodė, kad ES stuburas yra pažeidžiamas. 2023-ieji buvo blogiausi iš kada nors registruotų metų neapdoroto plieno gamybai – palyginti su 2022 m., jos kiekiai krito 7 proc. Konferencijoje susirinkę ekspertai teigė, kad statistika šiame sektoriuje atrodo prasčiau nei 2008-ųjų pasaulinės finansinės krizės metu. Nepalankios tendencijos fiksuotos ir kituose Europos sunkiosios pramonės sektoriuose: pagrindinių cheminių medžiagų gamyba praėjusiais metais krito 8 proc., naftos chemijos produktų – 10 proc., cemento – 1 proc., elektros gamyba sumažėjo 5 proc.

Balansas: M. Šefčovičius tikina, kad artimiausiu metu laukia intensyvios diskusijos dėl Europos žaliosios tranzicijos trajektorijos, o svarbiausias klausimas – kaip pasiekti neutralumą klimatui, neprarandant pramonės konkurencingumo. / J.-F. Badiaso / AP nuotr.

EUROFER prezidentas ir „Tata steel“ Europos valdybos pirmininkas iš Nyderlandų Henrikas Adamas pirmiausia pabrėžė, kad plieno sektoriaus atstovai yra pasirengę dekarbonizuoti savo pramonę. „Gimiau vienoje iš Europos teritorijų, kur plieno pramonė egzistuoja tiek ilgai, kiek tik aš prisimenu. Nepaisant to, neįsivaizduoju, kaip mes galėtume eiti į priekį be dekarbonizuotos ir neindustrializuotos Europos. Mūsų produktai žinomi visame pasaulyje, mūsų technologija buvo ir yra lyderiaujanti daugybėje sričių“, – konferencijoje kalbėjo jis.

Daugelyje sričių žalioji tranzicija nebūtų įmanoma be plieno – jis reikalingas ir elektromobilių, ir įvairių transformatorių, ir atsinaujinančios energetikos komponentų gamyboje. Europos plieno pramonė nėra vienintelė, kuri pastarąjį dešimtmetį lėtėja, o situaciją pakeitė Kinijos ir kitų trečiųjų šalių aktyvus įsitraukimas į ekonomines varžybas. Tai, pasak H. Adamo, suponavo, kad vis sudėtingiau tampa eksportuoti europietišką plieną už ES ribų. Jis akcentavo, kad norint dekarbonizacijos, būtina išsaugoti sąžiningos prekybos principus.

Pripažino trūkumus

2023 m. Europos Komisija (EK) pristatė žaliojo kurso pramonės planą, kurio tikslas – padidinti ES gamybos pajėgumus technologijų ir pramonės sektoriuose, šią plėtrą pritaikant prie žaliojo kurso tikslų. Už žaliąjį susitarimą atsakingas EK viceprezidentas Marošas Šefčovičius tikino, kad artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais laukia intensyvios diskusijos dėl Europos žaliosios tranzicijos ateities trajektorijos. Pasak jo, svarbiausias klausimas – kaip pasiekti neutralumą klimatui, neprarandant pramonės konkurencingumo, ir kaip tai padaryti socialiai atsakingu ir įtraukiu būdu.

Pastaraisiais mėnesiais jis kartu su EK prezidente Ursula von der Leyen vedė diskusijas su pramonės ir socialiniais partneriais. Pasak M. Šefčovičiaus, jis sulaukė verslo atstovų patikinimų, kad jie yra nusiteikę realioms permainoms.

Kas iš esmės pasikeitė per 13–14 metų? Niekas. Vis dar neturime retųjų mineralų kasyklos, vis dar neturime ličio kasyklos, vis dar neturime ličio perdirbimo gamyklos.

Europos Parlamento (EP) Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pirmininkas Cristian-Silviu Busoi mano, kad reikėtų atskiro pramonės susitarimo, kuris padėtų laikytis žaliojo susitarimo – didesnio dėmesio tam reikalauja patys pramonės atstovai.

„Jie turi technologinius sprendimus, bet jiems reikia paramos, kitaip tai bus labai brangu ir susidursime su rizika pamatyti savo pramonę mažinant gamybą arba persikeliančią už ES ribų“, – teigė europarlamentaras.

„Tikiu, kad po rinkimų matysime daugiau pragmatizmo, pasikeis politinė scena. Matau, kad politinė šeima, kuriai priklausau, Europos Liaudies Partija (ELP), yra labiau susikoncentravusi į pramonę. Nors visada skyrėme jai dėmesio, bet dabar geriau suprantame iššūkius ir poreikį šiek tiek refokusuoti mūsų dėmesį pramonės link“, – sakė C.-S. Busoi.

Jo teigimu, kadenciją baigiantys įstatymų leidėjai dėl pramonės nepadarė tiek, kiek galėjo. Šio mandato metu atsirado daug ribojimų, kurie, nors ir yra reikalingi, tačiau ne visada 100 proc. įgyvendinami. „Tik JAV priėmus infliacijos mažinimo aktą ir įvertinus, ką daro Kinija, kad palaikytų savo šalyje kuriamas kai kuriais atvejais net žalesnes technologijas nei europietiškos, supratome tikruosius ES pramonės poreikius. Tikiuosi, kad kitą kadenciją mums seksis geriau“, – neslėpė EP narys.

Vizijos prieš realybę

Nors jau išleisti su žaliuoju kursu susieti rinkos teisės aktai, ES vis dar nėra visiškai išsivadavusi nuo energijos išteklių kainų svyravimų, kai kurių pramonei reikalingų žaliavų ar infrastruktūros trūkumo. Ar šis kontekstas nekeičia ambicingų planų?

EK Klimato politikos generalinio direktorato vadovas Kurtas Vandenberghe’as atsako, kad Europa yra numatytame kelyje, ji mažina emisijas. „Naujausi ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ATLPS) duomenys rodo, kad nuo 2005 m. sektoriuose, kuriuos dengia ATLPS, sumažinome emisijas 47 proc. Per 10 metų ATLPS davė daugiau nei 175 mlrd. eurų pajamų, kurios sugrįžo ES šalims narėms. Šie ištekliai turi būti panaudoti pramonės dekarbonizacijai paremti“, – aiškino K. Vandenberghe’as.

„Kai žiūriu į skaičius, matau, kad nedarbas yra istorinėse žemumose, o prekybos perviršis yra istorinėse aukštumose. Sausį Eurostatas skelbė, kad prekybos perviršis yra didžiausias nuo 2002 m., vadinasi, esame teisingame kelyje. Bet tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti“, – teigė EK atstovas.

Pramonininkai suka galvas, kaip pasiekti užsibrėžtų klimato tikslų iki 2030-ųjų, tačiau K. Vandenberghe’as akcentuoja, kad dėl neutralumo klimatui buvo sutarta Europos klimato įstatyme, o neutralumą klimatui pasiekti numatyta iki 2050 m. „Dabar diskutuojama, kaip ekonomiškiausiu būdu tai įgyvendinsime nuo 2030-ųjų iki 2050-ųjų, žinant, kad mes jau turime sistemą, kuriai nieko nereikia, gal tik kai ką pataisyti ir pareguliuoti, jei matytume, kad yra reguliacinių neatitikimų“, – kalbėjo jis.

Pasak jo, šiuo metu koncentruojamasi į investicijų darbotvarkę: „Net jei nebūtų klimato darbotvarkės, dekarbonizacijos poreikio, mums reikėtų investuoti, nes, pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), Kinija investuoja dvigubai daugiau nei Europa. Todėl turime modernizuoti savo ekonomiką.“

„Kai 2019 m. išleidome žaliąjį susitarimą, buvome ant populiarios bangos, visa visuomenė norėjo daugiau veiksmų dėl klimato kaitos, bet tada pasaulyje buvome vieni, niekas mumis nesekė. Dabar, po penkerių metų, matome, kad JAV ir Kinija gali mus aplenkti. Sutinku su C.-S. Busoi, kad JAV infliacijos mažinimo aktas mums buvo kaip žadintuvas. Jei ne jis, mes neturėtume viso šio būtino dėmesio dėl konkurencijos ir tikrosios pramonės strategijos“, – teigė K. Vandenberghe’as.

„Kai galvojame apie klimatą, turime galvoti ir apie pramonę“, – akcentavo jis.

Perspektyvos: pasak EUROFER atstovų, ES plieno pramonės gigantai puikiai supranta, kad be dekarbonizacijos nebus jokios plėtros. / J. Tacko / Imago nuotr.

(Ne)įgyvendinamas šedevras?

EUROFER viceprezidentas ir nerūdijančio plieno milžinės „Aperam“ vadovas Timoteo di Maulo pastebėjo, kad visos pusės diskusijoje lyg ir kalba teisingai, tačiau nerūdijančio plieno industrija vis tiek išgyvena sunkumus, nes tarp plano įgyvendinimo grandžių yra spragų. „Jos yra tokios didelės, kad parodo labai aiškų tempų skirtumą tarp veikėjų. Naudoju situaciją apibūdinančią metaforą: mes žaidžiame europietišką futbolą su žmonėmis, kurie žaidžia amerikietišką futbolą. Tai yra absoliučiai skirtingi žaidimai“, – taip padėtį mato T. di Maulo.

„Jei kalbėtume apie pasitikėjimą, ar visuomenei gali atrodyti verta investuoti į pramonę, jei, nepaisant to, kad ji gamina žaliausią produktą pasaulyje, jis nebūtinai yra perkamas?“, – retoriškai klausė jis.

T. di Maulo pabrėžė, kad verslui trūksta aiškumo, kurią kryptį ES palaiko besąlygiškai, ir nuoseklumo, be to, pramonei reikia greitų sprendimų ir jų laikymosi, o ne nuolatinių permainų. „Jūs turite fantastišką žaliąjį susitarimą – be pramonės jis yra tobulas. Turizmui, gidams, restoranams, muziejams visa tai yra tobula“, – padėtį šiek tiek šaržuoja ES plieno industrijos atstovas.

Naudoju situaciją apibūdinančią metaforą: mes žaidžiame europietišką futbolą su žmonėmis, kurie žaidžia amerikietišką futbolą. Tai yra absoliučiai skirtingi žaidimai.

Liuveno katalikiškojo universiteto tvarių metalų ir mineralų instituto direktorius, tyrėjas Peteris Tomas Jonesas sako, kad iš tiesų situacija yra nedviprasmiška. „Tai yra vienas iš pamatinių pasirinkimų, su kuriais dabar susiduriame Europoje: ar mes norime tapti pramonės muziejumi, ar ne. Manau, kad esame teisingame kelyje, jei norime tapti tokiu muziejumi“, – kritikos negailėjo jis.

P. T. Jonesas kritinių žaliavų problematika domisi nuo 2010 m. Pasak jo, nuo to laiko pasirodė ne vienas EK kritinių žaliavų sąrašas. „Man atrodo, kad neseniai pasirodė jau penktasis. Ir kas iš esmės pasikeitė per tuos 13–14 metų? Niekas. Vis dar neturime retųjų mineralų kasyklos, vis dar neturime ličio kasyklos, vis dar neturime ličio perdirbimo gamyklos, vis dar reikia 15,6 metų, kad atidarytume naują kasyklą Europoje. Kinija tai padarė greičiau nei per metus – ličio perdirbimo gamyklą ji pastatė greičiau, nei mes galime pastatyti namą“, – dėstė P. T. Jonesas.

„Nesuklyskite, pats priklausau Žaliųjų partijai, esu žalesnis už bet kurį esantį šioje auditorijoje, už klimato kaitą kovoju labai seniai, bet manau, kad mums reikia nustoti būti naiviems, nes mes esame labai naivūs, – teigė mokslininkas. – Kai žiūri į kritinių žaliavų aktą, kyla mintis: gerai, turime gražų dokumentą, kuris buvo labai greitai sukurtas, mažiau nei per metus – tai yra pasaulinis Europos rekordas. Bet mes turime įgyvendinti šį dokumentą, ir kai kalbuosi su žmonėmis iš kompanijų, matau, kad jie tikrai nerimauja, kad jų strateginiai projektai, kuriuos jie dabar turi pristatyti EK, grįžus į ES šalis nares susidurs su ta pačia problema.“

P. T. Jonesas baiminasi, kad naujasis ES mandatas neatneš tų vėjų, kurių tikisi pramonė, nes ateinančiais metais didelis dėmesys bus skiriamas migracijai ir kariniams iššūkiams. Gali būti ir taip, kad klimato kaita bus šiek tiek primiršta. „Tikrai nerimauju, kas nutiks po kitų ES rinkimų, tikrai nerimauju dėl kritinių žaliavų akto įgyvendinimo, nes popieriuje jis atrodo puikiai, kaip tekstas jis yra šedevras, ir jei tikrai įgyvendintume tai, kas jame parašyta, tikrai galėtume išspręsti Europos problemą“, – sakė Liuveno katalikiškojo universiteto tyrėjas.

Jis įsitikinęs: norint išspręsti plieno pramonės problemas, reikia, kad kritiškai reikalingos žaliavos būtų Europoje, tačiau kol kas jos yra už bloko sienų.