Nors tyčinės ar atsitiktinės žalos Baltijos jūros dugne esančiai energetikos ir ryšių infrastruktūrai pavojaus visiškai pašalinti neįmanoma, aplink jūrą esančių demokratinių valstybių karinis bendradarbiavimas padėtų sustiprinti atgrasymą nuo išpuolių ir sukurti veiksmingesnį kolektyvinį atsaką, rašo T. Lawrence‘as.

Naujausias kabelių sugadinimo incidentas (per praėjusias Kalėdas – red.) dar kartą parodė povandeninės energetikos ir ryšių infrastruktūros pažeidžiamumą tiek regione, tiek visame pasaulyje. NATO greitai nusprendė sustiprinti savo buvimą Baltijos jūroje. Detalės nebuvo paskelbtos, tačiau aljanso atsakas tikriausiai bus panašus į tą, kuris sekė po  „Balticconnector“ ir kelių kabelių nupjovimo 2023 m. spalio mėnesį. Tai apėmė papildomą jūrų stebėjimą ir AWACS lėktuvų skrydžius, taip pat keturių minų paieškos laivų išsiuntimą. NATO veiksmai ir vėlesni JEF (britų vadovaujamų Jungtinių ekspedicinių pajėgų – red.) dislokavimai panašiais tikslais pabrėžia, kaip svarbu į bet kokią atgrasymo strategiją įtraukti matomų pajėgumų komponentą – šiuo atveju antvandeninį laivyną, kuris atgrasytų ir prireikus reaguotų į bet kokią įtartiną veiklą, taip pat prisidėtų prie geresnio padėties jūroje supratimo.

NATO dislokavimas tikriausiai kada nors baigsis, rašo T. Lawrence‘as. Norint užtikrinti nuolatinį atgrasomąjį karinių jūrų pajėgų buvimą, aplink Baltijos jūrą esančios NATO valstybės, įskaitant Estiją, Latviją ir Lietuvą, turės imtis naujų veiksmų. Tačiau į sausumą orientuota Baltijos šalių gynybos pajėgų plėtra lėmė tai, kad jų laivynai yra maži ir nepakankamai pajėgūs. Jų pajėgumai jūroje apsiriboja nedideliu skaičiumi išminavimo laivų ir keletu pakrančių patrulinių laivų, kurių veikla prastomis oro sąlygomis yra ribota. Jei Estija nori tinkamai atlikti savo funkciją, jai reikės didesnių karo laivų, galbūt 80-90 metrų ilgio, kurie galėtų vykdyti ilgalaikes operacijas prastomis sąlygomis.

Aišku, Estija negali įsigyti tokių laivų vien tik kritinės infrastruktūros objektams saugoti: čia reikėtų daugiafunkcio pajėgumo. Šiaurės ir Baltijos šalių regione Švedijos „Visby“ klasės korvetė (73 metrų ilgio, pradėta eksploatuoti 2009 m.) ir Suomijos „Pohjanmaa“ klasės korvetė (117 metrų ilgio, planuojama pradėti eksploatuoti 2028 m.) turi stebėjimo sistemas, valdymo ir kontrolės priemones, priešlėktuvinių ir priešlaivinių raketų, torpedų, minų ir sraigtasparnių, todėl šios šalys gali vykdyti visas karinio jūrų laivyno užduotis, būtinas pakrantės valstybės saugumui užtikrinti.

Tačiau net ir šie mažesni karo laivai yra brangūs. Suomijos keturių „Pohjanmaa“ korvečių laivynas kainuos 1,3 mlrd. eurų (2019 m. sąmata) ir yra finansuojamas iš specialaus strateginio fondo, neįtraukto į gynybos biudžetą. Jei Baltijos šalys investuotų į tokius pajėgumus – o tikrai turėtų – tokias išlaidas būtų galima sumažinti įgyvendinant bendrą projektą, skirtą tokiems laivams įsigyti, prižiūrėti, apmokyti įgulas ir galbūt eksploatuoti.

Pasak T. Lawrence‘o, maždaug šio dešimtmečio pabaigoje baigsis visų trijų Baltijos valstybių karinių išminavimo laivų eksploatavimo laikas, todėl bus galimybė priimti toli siekiančius sprendimus dėl Baltijos valstybių bendradarbiavimo įsigyjant karinio jūrų laivyno įrangą. Tai užtikrintų kuo geresnį efektyvumą įsigyjant didesnių laivų, o tokie jau dabar yra įtraukti į Estijos ateities planus.

Kalbant plačiau, rašo T. Lawrence‘as, nors NATO reagavo į pastarojo meto kritinės infrastruktūros incidentus Baltijos jūroje, vis dėlto pagrindinę atsakomybę už reagavimą į hibridines atakas NATO (ir ES) priskiria šaliai, prieš kurią tos atakos nukreiptos. Rusijai vis dažniau vykdant hibridines atakas visoje Europoje, sąjungininkams ir partneriams vertėtų daugiau bendradarbiauti visose srityse, dalytis informacija, telkti išteklius reagavimui ir demonstruoti vienybę. Į teritorinį puolimą NATO reaguos kolektyviai, tačiau į hibridinį puolimą – nebent jis būtų pakankamai rimtas, kad būtų pradėtas taikyti 5 straipsnis (kol kas ši nuostata neišbandyta) – dažniausiai nereaguos.

Prašymas, kad NATO (t. y. JAV) finansuotų dar vieną Europos saugumo aspektą, vargu ar bus palankiai sutiktas būsimos JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos. Net pačioje Europoje sunku rasti bendrą sutarimą, kaip reaguoti neaiškioje hibridinėje situacijoje. Pavyzdžiui, JEF, garsėjanti kaip bendraminčių šalių grupė, gruodžio mėnesį Taline vykusiame vadovų susitikime nesugebėjo pasiekti visiško susitarimo dėl palyginti švelnios jūrų kovos su hibridinėmis atakomis priemonės – tikrinti įrodymus apie įtariamo Rusijos šešėlinio laivyno laivų draudimą.

Vis dėlto Europos valstybės akivaizdžiai turi dėti daugiau pastangų savo pačių saugumui užtikrinti ir parodyti, kad jos tai daro, rašoma straipsnyje. Jos turėtų būti pasirengusios prisiimti didesnę bet kokio kolektyvinio atsako į hibridines grėsmes žemyne dalį per subregionines grupes, pavyzdžiui, JEF, arba toliau stiprindamos ES galias. Baltijos jūra gal ir nėra NATO ežeras, tačiau ji neturi tapti visiems laisvai prieinama jūra, rašo T. Lawrence‘as.