ULB koncepcija

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Ukrainos ir Lenkijos santykiai ilgus amžius buvo gana vingiuoti: šios tautos dar nuo kazokų laikų ir tarpusavyje, ir susivieniję prieš bendrus priešus kariavo, kažkur dar ir lietuviai šmėžavo. Vėliau – teritoriniai ginčai, XX a. karai ir sovietinė realybė. Būta nuoskaudų, tačiau šiandienos karo kontekste jos transformavosi į tvirtą brolybę.

Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andžejaus Pukšto, šių dienų abiejų šalių santykis pradėjo formuotis Sovietų Sąjungos pamatų griūties pradžioje. Lenkija buvo pirmoji valstybė, kuri pripažino Ukrainos nepriklausomybę 1991 m.

„Tai yra daugiau ideologinis atskaitos taškas, jis turėjo ir turi įtakos šiuolaikinės Lenkijos užsienio politikai. Buvo toks lenkų išeivis Jurgis Giedraitis, arba Jerzy Giedroyc, o aplink jį būrėsi intelektualai, kurie dar po Antrojo pasaulinio karo, 1950 m., lenkų opozicijai ir išeivijai suformavo užduotį, kuri įgijo ULB (Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos) koncepcijos pavadinimą“, – dėsto A. Pukšto.

„Pagrindinė ULB koncepcija buvo tokia: Lenkija turi atsisakyti pretenzijų į Lvivą, Vilnių ir Gardiną; pripažinti Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją su tokiomis teritorinėmis sienomis, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo; siekti, kad tos valstybės būtų nepriklausomos, padėti joms stiprinti savo nepriklausomybę ir demokratiją“, – tęsia politologas.

Paskelbus tam tikrą manifestą, daug kas iš lenkų išeivių jo nesuprato, ši vizija ilgą laiką buvo diskusijų ir prieštaravimų kryžkelėje, bet kai Lenkija 1989 m. pradėjo formuoti savo nepriklausomą politiką, daugiau ar mažiau visi šalies politiniai veikėjai ar politiniai lyderiai mėgino laikytis ULB koncepcijos.

Su Lietuva, ko gero, ne iš karto, bet pavyko pasiekti status quo. Su Baltarusija tas dialogas atėjus Aliaksandrui Lukašenkai buvo sustabdytas.

„Su Lietuva, ko gero, ne iš karto, bet pavyko pasiekti status quo. Su Baltarusija tas dialogas atėjus Aliaksandrui Lukašenkai buvo sustabdytas. Su Ukraina dialogas vyko su įvairiomis pertraukomis, buvo stengiamasi atsikratyti istorinių neapykantų ir žvilgsnį nukreipti į priekį. Tikriausiai pirmas didelis išbandymas buvo 2014 m. Maidanas, kai visgi Lenkija labai aiškiai palaikė demokratines permainas ir labai daug Lenkijos politikų vyko palaikyti ukrainiečių“, – primena A. Pukšto.

„Maidanas yra ta riba, kai lenkai vienareikšmiškai pasisakė, kad visomis išgalėmis padės Ukrainai atsitraukti nuo Rusijos, tačiau ir iki 2014 m. tas darbas daugiau ar mažiau vyko“, – priduria politologas.

Pradinis lūžis

Anot A. Pukšto, šiandien labiausiai lenkų ir ukrainiečių tautas veikiausiai jungia bendras priešas. „Noras būti Vakarų civilizacijoje, demokratinėje erdvėje ir atsikratyti Rusijos imperialistinės rankos, – sako jis. – Visa tiek Ukrainos, tiek Lenkijos istorija byloja, kad per pastaruosius 500 metų jos nuolat buvo kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų civilizacijos. Dabar lenkai turi istorinį norą atitraukti Ukrainą nuo rytietiškos despotijos ir grąžinti Ukrainą į Europos šeimyną.“

Rusijos invazija į Ukrainą išryškino didėjančią Lenkijos įtaką regioniniams reikalams. Vengrų kilmės JAV autorius ir geopolitinių įvykių prognozuotojas George’as Friedmanas 2009-aisiais išleistoje knygoje „Ateinantys 100 metų“ (angl. „The next 100 years“) išdėstė viziją, esą Lenkija iškils kaip pagrindinė jėga, siekianti sutramdyti Rusiją, ir bus viena svarbiausių veikėjų Europoje. A. Pukšto sako, kad Varšuvos politinė svarba auga jau seniai, o pradinis lūžis, lėmęs šį posūkį, įvyko dar gerokai iki karo Ukrainoje.

„Lenkija kartu su Lietuva pavojaus varpais skambinti pradėjo dar 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Sakartvelo. Tada Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis kartu su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenka, Latvijos ir Estijos lyderiais rugpjūčio mėnesį vyko į Tbilisį ir visam pasauliui paskelbė, kad Vladimiro Putino, Dmitrijaus Medvedevo ir Kremliaus imperialistinis apetitas auga labai stipriai“, – pasakoja A. Pukšto.

„2008-ieji buvo signalas, kad dabar Rusija okupuoja Sakartvelą, bet greitai bus ir kitų tokių židinių. Tačiau matote, ne visi tada tai išgirdo – ir Briuselis, ir Paryžius, ir dalis Ukrainos neišgirdo, nes po V. Juščenkos į valdžią atėjo promaskvietiškas Viktoras Janukovyčius“, – konstatuoja jis.

Veikimas per susivienijimus

Daug kas prieš aštuonerius ar penkerius metus manė, kad nuolatiniai Lenkijos konservatoriškų pažiūrų politikų perspėjimai apie Kremliaus keliamą grėsmę Europai buvo tarsi pernelyg išvystyta fantazija.

„Daug kartų kalbėta apie būtinybę stiprinti NATO rytinį flangą, daug kartų kalbėta apie energetinį saugumą. Lenkija buvo viena iš dujotiekio „Nord Stream 2“ blokavimo iniciatorių. Lenkija labai daug kalbėjo apie tai, kad Europos saugumas yra neįmanomas be labai glaudaus bendradarbiavimo su JAV, daug kartų kėlė klausimų dėl Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo saugumo, greitesnės transatlantinės integracijos“, – vardija A. Pukšto.

Lenkija labai daug kalbėjo apie tai, kad Europos saugumas yra neįmanomas be labai glaudaus bendradarbiavimo su JAV, daug kartų kėlė klausimų dėl Ukrainos (...)

 

Dabar matyti, kad Lenkija buvo teisi ir tie pavojai, kurie buvo išvardyti net daugiau nei prieš penkerius metus, tapo visiškai realūs.

„Be to, turėkime omenyje, kad daug kur buvo veikiama kartu su Lietuva – čia Lenkija remiasi Abiejų Tautų Respublikos, keturių tautų valstybės, kuri egzistavo iki XVIII a. pabaigos, idėja. Kai kurie formatai buvo sukurti prieš prasidedant Rusijos agresijai Ukrainoje, pavyzdžiui, 2020 m. vasarą sukurtas Liublino trikampis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos“, – pabrėžia politologas.

„Dar anksčiau buvo sukurtas Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karius vienijantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Konstantino Ostragiškio batalionas; jau daugiau kaip ketverius metus veikia Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos tarpparlamentinė asamblėja, kurioje parlamentarai keičiasi nuomonėmis ir vizijomis, kaip mūsų regionas turėtų vystytis; yra Bukarešto devintukas, t. y. Vidurio Europos, daugiausia posocialistinių šalių, devintukas NATO ribose. Yra daug iniciatyvų, kuriomis akcentuojama, kad reikia stiprinti Vidurio Rytų Europą“, – tęsia ekspertas.

A. Pukšto sako, kad dabartinėje situacijoje tokie bendradarbiavimo formatai vaidina išskirtinį vaidmenį, tačiau netolimoje ateityje viskas priklausys nuo to, kiek visa Europa, JAV ir kitos demokratinės šalys bus vieningos. „Man atrodo, kad dabar Vidurio rytų Europa (čia Lenkija yra ryški lyderė) turi priminti Vakarų Europai, kad viskas, kas vyksta Rytų Europoje, aktualu ir jai ir yra moralinė pareiga visiems kartu padėti Ukrainai“, – akcentuoja jis.

„Klausimas, kiek Lenkijai ir Rytų Europai pavyks pažadinti Vakarų Europos sąmonę ir kartu su JAV, su Kanada sukurti plačią koaliciją, kad Rusija būtų sustabdyta Ukrainoje“, – priduria politologas.

Kariniai raumenys

Pastaraisiais metais Lenkija akivaizdžiai didina savo karinius pajėgumus: skelbia apie karo lauke reikšmingus pirkinius iš JAV, Pietų Korėjos, šalis planuoja savo išlaidas gynybai didinti iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pasak premjero Mateuszo Morawieckio, tai gali būti didžiausias gynybai skiriamas BVP procentas tarp visų NATO šalių.

„Kuo saugesnė Lenkija, tuo saugesnė Lietuva, – sako A. Pukšto. – Tai turime omenyje, kai kalbame apie karinį saugumą, taip pat kalbant ir apie energetinį, kibernetinį saugumą. Dabar globaliame pasaulyje visi tie dalykai yra labai stipriai susieti.“

„Galiausiai ir Suvalkų koridorius, Kaliningrado srities faktorius – Lenkija su Lietuva bendradarbiauja labai konkrečioje geografinėje terpėje. Be abejo, ir dujos, nafta, elektra… Esame bendrame katile“, – teigia politologas.

Natūralu, kad stiprėjantys Lenkijos kariniai raumenys Vakarų Europoje kelia tam tikrą įtampą dėl naujos galios pusiausvyros žemyne. „Įtampa tikrai kyla, vyksta diskusijos, vyksta ir ginčai. Tikriausiai daugiausia įtampos čia yra tarp Varšuvos ir Berlyno, bet visada ginčai, persvarstymas veda prie naujos realybės“, – konstatuoja A. Pukšto.

„Tikriausiai čia Lenkija irgi mato savo vaidmenį – kad ji turi spausti Berlyną, Paryžių, jog jie iš naujo pažiūrėtų į Rusiją ir Rytų Europą. Aš manau, kad čia yra tam tikrų interesų prieštaravimų, bet ateityje galbūt bus ir bendrų sprendimų“, – priduria jis.

Pasak politologo, Lenkija taip pat visada minėjo, kad reikia glaudžiai bendrauti su JAV, ir nieko stebėtino, kad būtent tai dabar ir vyksta. „Gal ne taip greitai, kaip kam nors norėtųsi, bet vyksta Europos saugumo modelio, net, sakyčiau, Europos ateities vizijos permąstymas“, – įsitikinęs ekspertas.

Iš vienos pusės, Lenkijos konservatoriai stengiasi daryti kompromisus su Briuseliu, bet, kita vertus, stengiasi neprarasti savo tapatybės.

 

Ginčo baigtis – neaiški

Varšuva taip pat nepabijojo mesti iššūkio Briuseliui, kuris Lenkiją kritikuoja dėl teismų reformų, esą ribojančių teisės viršenybę šalyje, konservatyvaus požiūrio į seksualines mažumas ir griežto abortų įstatymo. Tačiau kol kas, atrodo, kad, norėdama greičiau atblokuoti įšaldytas ES lėšas, Varšuva renkasi paskubėti ir priimti Briuseliui palankesnius sprendimus pirmiausiai teismų sistemos srityje.

Lenkija priėmė įstatymą, panaikinantį prieštaringai vertinamą Aukščiausiojo Teismo teisėjų drausminę kolegiją, tačiau tai nesustabdė Europos Komisijos (EK) ir ji pradėjo teisinį procesą. Bylos pagrindas – du Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2021-ųjų liepą ir spalį priimti sprendimai, kuriais buvo nutarta, kad kai kurie ES sutarčių teisės aktų aspektai yra nesuderinami su Lenkijos Konstitucija. EK mano, kad šie sprendimai aiškiai kvestionuoja bloko teisės viršenybę, o taip esą neturėtų būti.

Pasak A. Pukšto, klausimas, kaip baigsis Varšuvos ir Briuselio ginčas, yra sudėtingas.

„Turėkime omenyje, kad iki parlamentinių rinkimų lieka apie pusmetis. Tikriausiai visi stengiasi veikti labai atsargiai. Iš vienos pusės, Lenkijos konservatoriai stengiasi daryti kompromisus su Briuseliu, bet, kita vertus, stengiasi neprarasti savo tapatybės, kad ir kokia kam nors ji atrodytų nepriimtina, kad nuo jų nenusisuktų dalis konservatyvaus, o kartais net ir ultrakonservatyvaus elektorato“, – situaciją vertina ekspertas.

Anot jo, dar tikrai per anksti spręsti, ar ES lėšos bus atblokuotos. „Ko gero, Lenkijos valdančiųjų ir Briuselio politinio elito Europos vizijos skiriasi: Lenkija vis dėlto pasisako už mažiau integruotą ES, nes mano, kad dar yra vietos nacionalinei valstybei. Viskas būtų paprasta, jeigu nebūtų sudėtinga“, – teigia A. Pukšto.