Karo pabaigą gali nutolinti nebent juodoji gulbė

Į Naujuosius metus visi sveikos nuovokos žmonės žengia puoselėdami vienintelį norą ir palinkėjimą – kuo greitesnės Ukrainos pergalės kare su Rusija. Ar realu jos sulaukti jau 2023-iaisiais, o jei ne – nuo ko priklauso trečiuoju pasauliniu karu vadinamo konflikto pabaiga, – klausimas, kurio neišvengia nė vienas ekspertas, paprašytas pasidalyti savo prognozėmis.

Ukrainos ateities instituto karinio eksperto Ivano Stupako įžvalgose, kuriomis jis pasidalijo su kanalu „Urklife TV“, – daugiau šviesių spalvų. Lengvos pergalės nežada ir jis, tačiau savo optimizmą argumentuoja dramatiškai pasikeitusiomis Rusijos galimybėmis.

– Pakalbėkime apie strategiją, taktiką, kitų metų scenarijus.

– Rusija nori ilgai kariauti, kad ir ką ji kalbėtų. Kaip Rusija gali norėti taikos, jei kitais metais 30 proc. savo valstybės biudžeto išlaidų skirs karinei sričiai? Kitais metais Rusija skirs daugiau pinigų naujiems ginklams kurti ir pirkti. Rusai nenori pralaimėti, todėl darys viską, kad karas tęstųsi. Tačiau žinome ir Ukrainos nusiteikimą. Lūžis įvyko atkovojus Chersoną. Jei jo nebūtume susigrąžinę, po kokių trijų keturių mėnesių ar pusmečio mūsų draugai Vakaruose greičiausiai būtų pradėję kelti derybų (su Rusija – red. past.) klausimą. Tačiau, išlaisvinus Chersoną, nuomonė ir kai kurių šalių požiūris pasikeitė, jos suprato, kad reikia pradėti šokti šį baletą. Juk kuo anksčiau įsitrauksi į karą, kuo anksčiau pradėsi remti Ukrainą, tuo didesnė tikimybė, kad gausi iš Rusijos kompensaciją.

Buvo labai svarbus ir susitikimas su Joe Bidenu. Net tie JAV politinės bendruomenės atstovai, kurie iki tol blaškėsi, ką palaikyti, apsisprendė užimti proukrainietišką poziciją. Tikiu, žinau, kad JAV karinė pramonė vis labiau įsitraukia į pagalbos Ukrainai programą, todėl kitais metais išvysime ginklų rūšis, apie kurias šiemet negalėjome nė pasvajoti. Manau, kad pagalba tik didės, nes amerikiečiai, europiečiai didina ir sau skirtos produkcijos gamybą. Kol jie pildys savo sandėlius, mus palaikys buvusios Varšuvos pakto šalys, pvz., Bulgarija, kuri atnaujino sovietinei ginkluotei skirtų šaudmenų gamybą.

Jie telkiasi, perka neperšaunamas liemenes savo armijai, termovizorius.... Naivuoliai! Ukrainiečiai visame pasaulyje viską šluoja, perka, vos iš gamyklų pajuda nauja partija.

Bet kokiu atveju – judesio bus. Nekalbu apie Krymą. Krymo tema šiuo etapu yra labai jautri. Dėl Krymo jie tikrai kovos. Kad žengtum į Krymą, turi turėti labai daug karinės, politinės, finansinės pagalbos. Donecko ir Luhansko sričių išlaisvinimas kol kas, šiandien, gruodžio 27-ąją, atrodo realistiškiau. Tikiu, kad 2023-iaisiais bus daugiau Ukrainai palankių permainų, nei buvo  2022-aisiais.

– Atsispirkime nuo pastarosios frazės. Kodėl jums taip atrodo? Kai prasidėjo plataus masto invazija, buvo akivaizdu, kad Rusija daro vieną klaidą po kitos. Atrodė, gausime daugiau ginklų ir rusus išvysime iš Ukrainos. Tačiau dabar susidaro įspūdis, kad prarastas tinkamiausias metas. Gruodį mes vėl kalbame apie plataus masto puolimą, apie Rusijos armijos gausinimą iki 1,5 mln.

– Yra racionalus paaiškinimas. Taip, Rusija didins armijos gretas, tačiau jie juk nekalba apie savo netektis. Galima įvairiai vertinti Ukrainos generalinio štabo skelbiamą skaičių – apie 100 tūkst. Na, 1 000 šen ar ten. Tačiau paskutinis skaičius, kurį įvardijo Rusija, yra apie 6 tūkst. žuvusiųjų. Jie nebegali sakyti, kad mobilizuoja naujus žmones tam, jog kompensuotų netektis. Įsivaizduokite koncentruotą kompotą puode. Vis semiate iš jo, bet vis pripildote vandens. Formaliai jūsų puodas pilnas kompoto, tačiau jis jau visai prėskas. Popieriuje Rusijos armija gausės, tačiau faktiškai balansuos ties skaičiumi, koks buvo karo pradžioje.

Putinas rėkia: duosime, kiek reikės, pinigų karui. Tačiau iš kur imti tuos pinigus? Naftos kaina krinta, jau žemesnė nei numatytos lubos, balansuoja ties savikainos riba. Vadinasi, Rusijos elitas, regionų lyderiai neteks pajamų. Regionų elito lojalumas trauksis. Mažiau pinigų iš vadinamųjų apačių gaus Kremlius, FSB valdininkai, antimonopolinė tarnyba, kitos kontroliuojančios institucijos. Taip, kažkas iš karinės pramonės gaus darbo ar užsakymų, tačiau pinigai dar ne viskas – klausimą išsprendžia galimybė naudotis technologijomis. Sukurti Brežnevo ar Chruščiovo laikų tanką Rusijai nėra problemų. Tačiau sukurti bent jau Putino eros pradžios tanką vis sunkiau – technologijos yra neprieinamos. Pvz., tankas nešauna per tolimą distanciją, nes neturi šiuolaikinės optikos; jei neturi naktinio matymo prietaisų – jis naktį aklas; kai neturi įrengimo, įspėjančio, kad į jį nukreiptas lazerio spindulys, – jis irgi aklas. Aviacijoje lieka vis mažiau lėktuvų. Rusijos karinė pramonė susitraukia. Gali mesti kiek nori pinigų, bandyti krapštyti mikroschemas iš skalbimo mašinų ir indaplovių, kurios Europoje dabar aktyviai perkamos per Kazachstaną, Armėniją... Jei pėstininkai neturės sunkiosios technikos pagalbos, juos galima išdėstyti plonu sluoksniu palei fronto liniją, tačiau tuomet jie neįvykdys savo užduočių. Jei jie koncentruosis vienoje vietoje, be sunkiosios technikos bus lengvas ukrainiečių bepiločių taikinys.

Nematau Rusijai perspektyvų kariauti technologinį karą. Žmonių jie turi, bet technologine prasme Ukraina Rusiją lenkia ir su kiekvienu mėnesiu Ukrainos technologinės galimybės vis didesnės.

– Ir kas iš to? Juk matome, kad vyksta sunkūs mūšiai Donbase, nežinome, kokios Rusijos puolimo iš Baltarusijos perspektyvos... Technologinio karo ji negali kariauti, tačiau gali kariauti primityvųjį. Kol tie „Patriot“  bus atgabenti į Ukrainą...

– Teisingai kalbate. Rusija gali suplanuoti naują puolimą, tačiau armijos, kuri buvo vasarį, kurią jie kūrė dvylika metų, jau nebėra. Jie telkiasi, perka neperšaunamas liemenes savo armijai, termovizorius.... Naivuoliai! Ukrainiečiai visame pasaulyje viską šluoja, perka, vos iš gamyklų pajuda nauja partija. Jei Rusija puls tik žmonėmis, neteks jų labai daug ir vienu ypu. Taip, Bachmute sunku... Tačiau mūsų kariuomenė daro viską, kad Rusija turėtų mažiau technikos, mažiau šaudmenų, mažiau raketų. Ne veltui vis (Rusijoje – red.past.) vyksta sprogimai – jais norima sunaikinti raketų nešėjus. Taip, raketų gali būti ir tūkstančiai, bet raketų nešėjų – keliasdešimt, ir naujų Rusija nepagamins, nes neturi priėjimo prie technologijų. Matome Kinijos, Turkijos požiūrį į Rusiją... Rusijos pasaulis susitraukia iki Maskvos, Maskvos srities, Peterburgo.

– Tačiau vyksta bendros Rusijos ir Kinijos pratybos, Iranas aktyviai bendradarbiauja, Šiaurės Korėja nori padėti... Ar Rusija negali gauti tų ginklų iš savo potencialių partnerių? Atrodo, kad vis daugiau šalių įsitraukia į šį karą.

– Lėktuvai iš Kinijos skraidina tikrai ne šaudmenis – tiek, kiek jų Rusijai reikia, galima būtų gabenti nebent ešelonais. Greičiausiai skraidinama amunicija, juk Rusija turi problemų net dėl neperšaunamų liemenių. Galbūt gabenama kokia nors elektronika, nors oficialiai Kinija skelbia nenorinti palaikyti kurią nors kariaujančią pusę. Vadinasi, Rusija iš Kinijos technikos ešelonų tikrai negaus. Iranas – taip, duoda bepiločių, tačiau jau ketvirtą mėnesį ten netyla masiniai protestai. Greičiausiai Iranas dabar stengsis gauti iš Rusijos specialių mašinų mitingams vaikyti.

Tačiau JAV irgi nesėdi rankų susidėjusios. Pradėjo aktyviai gaudyti fizinius ir judirinius asmenis, kurie pirkdavo Iranui Europos ir JAV rinkose įvairias detales, iš kurių gaminti bepiločiai. Kažkiek tų detalių gal dar yra Irano sandėliuose, galbūt jie ieškos naujų pirkimo galimybių. Tačiau ir Europa pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip laikomasi Rusijai skirtų sankcijų. Pvz., po Krymo okupacijos naujos (su karine pramone susijusios – red. past.) sutartys nebuvo sudaromos, bet pratęstos senos. Dabar to nebebus. Nebus dolerių iš naftos ir dujų. Šiandien kas penktas rusas gyvena žemiau skurdo ribos. Nesakau, kad jie eis į mitingus, reikalaus demokratijos, tačiau pažvelkime į istoriją: didžiausi sukrėtimai vykdavo dėl, atrodytų, nekaltų įvykių. Pvz., Nicolae Causescu režimo nebeliko per šešias dienas. Kažkur jau bręsta situacija, dėl kurios gali įvykti sprogimas Rusijoje.

– Daug politikos šiame kare. Ji ateityje turbūt irgi bus svarbi sprendžiant ginklų tiekimo klausimus. Kiek mūsų Vakarų partneriai yra suinteresuoti greita karo pabaiga?

– Daug besipiktinančių, kad Vakaruose karo pramonė nebuvo įsukta nuo pat pradžių. Tačiau koks yra esminis skirtumas tarp Rusijos ir Vakarų? Tai noras prognozuoti padarinius, ekonomikos padarinių prognozė. Prisiminkime Sovietų Sąjungą. SSRS niekada neskaičiavo išlaidų. Rusija daro taip pat. Ji niekada neskaičiavo pinigų, nes pinigai buvo gaunami iš naftos, dujų, aukso, deimantų, – didžiuliai turtai leido vyriausybei nepaisyti ekonominių netekčių. Artimiausioje Putino aplinkoje mažai ekonomistų – iškyrus Aleksejaus Kudriną, kuris perėjo į „Yandex“, Centrinio banko vadovę Elvyrą Nabiuliną. Vien kariškiai, apsaugininkai... Ir niekas nepaiso išlaidų. Sovietų Sąjunga ir griuvo tada, kai nustojo skaičiuoti pinigus, kai įsivėlė į ginklavimosi varžybas su JAV. JAV buvo viskas suskaičiuota, galvota, kada, kaip sako amerikiečiai, jie vėl susitiks su tais (išleistais – red. past.) pinigais. Sovietų valdžiai tai nerūpėjo. Rusijos valdžiai – taip pat.

Tad nėra taip paprasta įjungti karinės pramonės mašiną. Amerikiečių, europiečių ginklai – tai retieji metalai, platina, iridis, kurių iš pradžių reikia įsigyti Kinijoje, Brazilijoje, tada gaminti mikroschemas, mikroelektroniką. JAV labai rūpinasi Taivanu, nes ten gamina daug amerikiečių pramonei skirtos mikroelektronikos. Jei kristų Taivanas, nebūtų nei ATACAMS, nei šaudmenų haubicoms „777“. Be to, amerikiečiai iškart galvoja: pradedant gamybą reikia samdyti žmones, užtikrinti jiems draudimą, atostogas, arba išplėsti jau esamos gamybos apimtis. Tačiau amerikiečiai galvoja ir apie tai, kas bus, kai karas baigsis, – reikės uždaryti gamybą, pildyti savus sandėlius ar pardavinėti. Tai – verslo planas. Rusija neturi verslo plano, jos verslo planas – „negalime pralaimėti, norime plauti batus Lamanše ar Ramiajame vandenyne“. Verslo planus sukūrę amerikiečiai žino, kad dalis ginklų keliaus į Ukrainą, dalis – į sandėlius. Jie supranta, kad šalys, kurios anksčiau pirko rusišką ginkluotę, techniką: Vietnamas, Laosas, Mianmaras – suvokė, kad rusiška technika pleška kaip žvakutės cerkvėje. Kokia prasmė pirkti tanką už 4–5 mln. dolerių, jei jį sunaikina 170 tūkst. vertės džavelinai? Todėl jie pirks amerikiečių „777“ ar HIMARS. Visa tai daro įtaką karui.

– Svarbiausia, ką nori išgirsti ukrainiečiai, – ar karas gali baigtis kitais metais?

– Nuoširdžiai manau, kad karas turi baigtis 2023 m. Tačiau gali rastis daug nežinomųjų. Pvz., invazijos pradžioje matėme tam tikrą karių, technikos skaičių, matėme, kokiu greičiu tai naikiname, ir galėjome prognozuoti, kad iki gruodžio visa tai turi išsekti. Tačiau atsirado vadinamoji juodoji gulbė – mobilizacija, kuri padarė įtaką karo trukmei. Pirmosios į Ukrainą įsiveržusios armijos nebėra. Tačiau jos bus daugiau. Vėliau. Blogesnės. Bet bus. Vis dėlto aš manau, kad 2023 m. karas gali baigtis vien todėl, kad Rusija turės vis mažiau amunicijos, mažiau ginklų vamzdžių, kurie, beje, buvo gaminami šveicariškais įrenginiais, o Šveicarija uždraudė juos atnaujinti. O juk Rusija net savo moskvičiaus negali sukurti – iš Kinijos gabena kėbulą, ratus.

– Kiek šis karas kartu yra ir Vakarų karas? Kiek Vakarams svarbi mūsų pergalė?

– Kodėl daug šalių ilgai krapštė nosį, nesiryždamos įsitraukti? Nes buvo labai priklausomos nuo dujų ir naftos. Tačiau kai 2023 m. baigsis žiema ir niekas nebus sušalęs, ateis kovas, balandis, įvyks posūkis, po kurio Europa nebepirks naftos, dujų, pirks vis mažiau rusiško titano – priminsiu, kad amerikiečių „Boeing“ 30 proc. titano perka iš Rusijos, „Airbus“ – apie 60 proc. Tačiau kas mėnesį ši priklausomybė nuo Rusijos mažės, tai leis Europos politikams jaustis vis ramiau, labiau pasitikėti savimi, o verslas vis mažiau priklausys nuo pinigus leidžiančių rusų – pardavinės prekes Kinijos, Pietų Amerikos pirkėjams.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojeIvanas Stupakaskaro pabaiga

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių