Apie tai komentavo maisto ekspertė, „Assorti“ asortimento vadovė Guoda Azguridienė. 

– Mokesčiais reguliuoti sveikatingumą, lyg plaktuku taisyti laikrodį.  

– Kas tuomet turi reguliuoti? 

– Viešumas, daug aiškios, kokybiškos, rekomendacinės informacijos, specialistai laidose. Galime matyti, kad gamintojai deda daug mažiau cukraus ir daro tai savanoriškai, todėl, kad klientai pripranta, noriai ir mielai perka tokius gaminius. Tai vyksta ir geruoju, nebūtina taikyti nelanksčius metodus. 

– Jeigu yra žmonių, kurie šito nesupranta ir kasdien išgeria po du litrus kokio nors saldaus gėrimo, kaip tvarkytis su jais? Jie sukels visuomenei daug problemų, reikės juos gydyti.  

– Mes kalbame ne apie uždraudimą, o apie papildomus mokesčius. Jeigu tas produktas pabrangs, asmuo tiesiog daugiau už tai mokės. Jeigu žmogui skanu ir jis nesupranta, kodėl turi daryti, ką nors kitaip, vis tiek pirks tą produktą. Jeigu kalbame apie limonadus, įvairius saldintus dalykus, daugiausia jų išgeria paaugliai. Tai yra tas kontingentas, kuris turbūt mažiausiai sureaguos į kainos pokytį. Tėvai tiesiog turės duoti daugiau kišenpinigių. Noriu pastebėti esminį dalyką, kuris ne kiekvienam ateina į galvą. Žmonės mėgsta saldžius gėrimus, jeigu atsiras mokestis pridėtam cukrui, tai greičiausia saldins saldikliais. Gamintojui ne „tas pats“. Jeigu mokestis bus uždėtas cukrui, jį atskirai reikės deklaruoti, raportuoti, skaičiuoti. Tai labai didelė našta ir papildomi biurokratiniai kaštai. Niekas nenorės pakliūti į tą karuselę, o mokesčių surinks mažai. Tai – labai neefektyvus mokestis. Žmonės dar labiau nieko nespės, ypač maisto srityje. Jau dabar yra tiek reikalavimų, kad jų neįmanoma visų įgyvendinti. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Galbūt šis mokestis yra taikomas ne tiems paaugliams, kurie geria per daug saldžių gėrimų, o prekybininkams, kurie siūlo ir parduoda šiuos spalvotus ir skanius gėrimus tiems, kuriems nereikėtų jų parduoti? 

– Prekybininkai parduoda tai, ką perka pirkėjai, nebent tas dalykas yra uždraustas ar apribotas tam tikromis valandomis, amžiaus grupėmis. Prekybininkas tik vykdo, jis yra tarpininkas. Gamintojas siūlo, jeigu nedraudžiama, pirkėjai perka. Jeigu bus papildomi kaštai, prekybininkai pakels šių gėrimų kainas. Man saldiklių klausimas nėra aiškus todėl, kad formaliai saldikliai nesiskaito cukrus. Kas iš jų yra sveikiau, dietologai neatsako iki šiol. 

– Yra ryšys tarp cukraus suvartojimo ir visų, pavadinkime, europiečių sveikatos bėdų. Nutukimo, diabeto didėjimo tarp jaunų žmonių ir vaikų. Ar čia yra prekybininkų atsakomybės šioje bėdoje? 

– Žiūrėkime ekonomiškai. Prekybininkas turi atsakomybę nemeluoti, viską daryti sąžiningai, pagal įstatymą, o perka žmonės. Kiekvieno pirkėjo poreikiai skiriasi. Prekybininkai nėra dietologai.

– Ką Estijos arba kitos šalies politikai turėtų daryti, kad apsaugotų jaunimą nuo ligų, kurias sukelia cukrus? 

– Pradžioje tegul apsaugo nuo rūkymo.