Nuo 1997 m. pradėjęs dirbti kariuomenėje, užsibuvo 20 metų. Dabar jau atsargoje esantis gydytojas tęsia profesinę praktiką ir didžiuojasi mūsų kariais, parvežusiais iš Kabulo lietuviams talkinusius afganistaniečius.

V.Kočiubaitis su "Kauno diena" pasidalijo ne tik prisiminimais ir įžvalgomis, bet ir planais. Kiekvieną Afganistane praleistą dieną, įvykius, išgyvenimus jis kruopščiai fiksavo storuose sąsiuviniuose. Autentiškų prisiminimų – septyniolika storų dienoraščių, kuriuos planuoja išleisti per ateinančius porą metų.

Beprasmės aukos

– Jūs, kaip karo medikas, buvęs Afganistane, ko gero, kitaip matote tai, kas šiandien ten vyksta?

– Afganistane praleidau dvejus metus. Per misijas ten buvau tris kartus. Man tiesiog gaila žmonių, kurie buvo suluošinti, žuvo. Jei neklystu, žuvo apie 2,5 tūkst. amerikiečių karių, vienas lietuvis, daug estų, lenkų. Tos aukos tapo beprasmės. Aš jau nekalbu apie pinigus, mūsų pastangas kažką pakeisti.

Kai giriamasi, kad mes parsivežame 100 žmonių, išgelbėjame mums talkinusius vertėjus ar kitus asmenis, tai yra apgailėtina ir gaila, kad viskas taip pasisuko. Bet čia ne mūsų kaltė ir ne mūsų karių kaltė. Čia yra politika, o politikai žaidžia nešvarius žaidimus, ir tai yra akivaizdu.

Man gaila žuvusių žmonių. Per visą NATO taikos palaikymo misiją nuo 2001 m. kasmet ten žūdavo 10 tūkst. civilių afganistaniečių. Aukos – tai paprasta, taiki liaudis, ne kariai.

– Koks buvo jūsų darbas Afganistane?

– Pirmoje misijoje aš dirbau vokiečių karo ligoninėje. Teikėme pagalbą sužeistiems kariams, kai kuriems afganistaniečiams, ypač vaikams. Čagčarane įkūrę ligoninę, teikėme pagalbą vien savo kariams, didelių traumų ten nebuvo. Vėliau teikėme pagalbą vietinei ligoninei. Aišku, tada mes dar neturėjome įrengtos geros savo ligoninės ir reanimacijos, operacinės.

Vėliau, gal 2007–2008 m., kai įrengė stacionarią ligoninę su laboratorija, reanimacija, operacine įranga, su radiologija, kompiuteriniais tyrimais – modernią vos ne trečio lygio ligoninę, tada pagalbą teikėme daugiausia vietiniams žmonėms. Aš daugiausia gydžiau vaikus, infekcinius ligonius. Ir, aišku, gydėme sužeistus policijos pareigūnus bei Afganistano nacionalinės armijos karius iš visos Goro provincijos.

– Veikti buvo ką. Nenuobodžiavote.

– Turėjome begalę pacientų, eilės stovėjo, buvo paplitusių įvairių ligų, nenoriu aš čia jų vardyti. Jie neturėjo vaikų traumatologijos patirties. Iki pietų ukrainiečių chirurgai atlikdavo 2–3 operacijas ir po pietų dar vieną operaciją. Per dieną turėdavome apie 50 pacientų. Aprūpindavome juos vaistais, sunkius ligonius pasiimdavome į reanimaciją. Važiuodavau konsultuoti ligonių į vietinę ligoninę. Nors kartais jie mane daugiau konsultuodavo negu aš juos.

– Kodėl?

– Jie buvo patyrę gydant tas ligas ir man teko iš jų mokytis. Labai paplitusi liga – kepenų echinokokozė. Tai toks pavojingas kepenų parazitas ir mirštamumas didelis, todėl jie operacijas darydavo vos ne ant virtuvinio stalo. Paskui ukrainiečiai pradėjo operuoti. Vietos medikų ligų gydymas pradžioje man atrodė toks drastiškas, jie skirdavo iš karto tris antibiotikus ir sėkmingai gydydavo ligas. Tam tikrų dalykų man teko mokytis iš jų, tik pajėgumai buvo maži, nes jie neturėjo diagnostinės ir kitos įrangos, vaistų, operacinių.

– Greičiausiai nepavyko išvengti tragiškų situacijų per tuos metus, kai aplinkui žuvo tiek žmonių.

– Iš dalies pavyko. Goro provincija, Čagčarano miestas buvo gana ramus. Talibai įėjo tik vėliau. Ten buvo kaip poilsio bazės, jie atvykdavo pailsėti. Daugiau vietiniai vadukai tarpusavyje kovojo. Žuvo ir mūsų karys, tačiau daugiausia mūsiškių buvo gydomi ambulatoriškai.

Tarp vietinių buvo skaudžių atvejų. Reanimavome penkerių metų vaiką, kurį mums atvežė dar gyvą, bet nepavyko išgelbėti.

Talibai žiaurūs ir beatodairiški. Jų vienintelis teisingumas – Koranas, Šariato teismas. Už menkiausią nusikaltimą nukertamos rankos, vyrai ir moterys užmėtomi gyvi akmenimis.

Talibai labai žiaurūs

– Kiek pagrįstos baimės, kad talibai žiauriai pasielgs su NATO aljanso narėmis bendradarbiavusiais tautiečiais?

– Talibai žiaurūs ir beatodairiški. Jų vienintelis teisingumas – Koranas, Šariato teismas. Už menkiausią nusikaltimą nukertamos rankos, vyrai ir moterys užmėtomi gyvi akmenimis. Dar savižudžių išpuoliai. Šiais metais buvo susprogdinta 100 mergaičių. Talibai susprogdino 100 mokinukių, ne dešimt, o 100, dar tiek pat sužeista. Jie labai žiaurūs. Ir dabar prasidės egzekucijos. Vienareikšmiškai, tie, kurie bendradarbiavo su NATO šalimis, bus nužudyti, nukankinti. Todėl juos ir gelbėja. Liko kelios dienos gelbėjimo operacijai, o vėliau talibai tikrai neleis papulti į oro uostą – bus įrengti postai, stabdys, tikrins ir suims.

– Talibų spaudos konferencijos ir kalbos apie tai, kad bus taikoma amnestija, – nieko vertos?

– Absoliučiai. Visiška nesąmonė. Amerikos prezidentas pasakojo, kad Kabului užimti prireiks pusantrų metų, o kiek teprireikė – gal savaitės. Čia yra žmonių apgaudinėjimas. Jie patys netiki talibais, bet platina tokias žinias. Gal yra tikinčių, bet aš netikiu nė vienu jų žodžiu.

Talibams užimant Kabulą, niekas nesipriešino ir net nesirengė to daryti, nes vienintelis Afganistano prezidento rūpestis buvo prisikimšti keturis sraigtasparnius dolerių ir išskristi. Jis nieko neveikė. Ten yra aukščiausio lygio korupcija. Valstybės reikalais absoliučiai niekas nesirūpina. Labiausiai ten rūpinosi nevyriausybinės organizacijos USAID, UNICEF ir kitos, o vietiniai rūpinosi tik savo kišenėmis. Šios organizacijos į Afganistaną sukišo dešimtis milijardų privačių asmenų suaukotų pinigų į struktūras, mokyklas, ligonines. Vietiniai rūpinosi savais reikalais – įtakos zonomis, o ne valstybe. Jie neturi jokios sampratos, kas yra valstybė, demokratija.

– Į akis, ko gero, krito ir skurdas šalyje?

– Taip, skurdas ten akivaizdus. Atvykus, pirmiausia tai ir krenta į akis. Aš jau buvau lyg ir pripratęs, nes mes daug važinėjome. Teko pabūti ir kalėjime, vietinės kariuomenės dislokacijos vietose, ir patruliavome. Ten baisus skurdas. Ant skurdo viskas ir laikosi. Žmonės laikomi skurde, neišmokslinti, beraščiai ir valdomi mulų bei seniūnų, tarybos. Jie neturi jokios informacijos, ką pasakė seniūnas, tą ir padarys, lieps nužudyti – nužudys.

Viskas paremta religija, viduramžių islamo radikaliausia religija. Nors pristatinėjama kaip tolerantiška, tačiau tai labai žiauri religija, ypač Afganistane, kur yra talibai, buvusi "Al Qaeda", Islamo valstybė.

Neįsivaizduojamas skurdas. Viename pranešime rašiau, kad Afganistane sveikatos apsaugai vienam žmogui per metus skiriami aštuoni doleriai. Ten sveikatos priežiūros srityje viskas mokama, na gal skubi pagalba ne.

Jau vėliau mačiau, kad šiek tiek atsigavo jų ligoninės. Japonai skyrė finansavimą, vandens gręžinį įrengė, skyrė vaistų. Lietuva padėjo vaistais ir kita įranga. Bet dabar akivaizdu, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos.

Talibų prioritetas – laikyti liaudį skurde, tamsume ir valdyti. Ten nėra jokių pensijų, invalidumo, Sodros išmokų. Jei esi neįgalus, tai gyvas supūsi ir viskas.

Saugumo klausimai

– O kaip jūs ten jautėtės? Saugiai, kiek tai įmanoma karo lauke?

– Kai vykau į Čagčaraną, buvau jau patyręs, nes keturis mėnesius praleidau vokiečių karo ligoninėje ir buvau jau matęs Afganistano. Goro provincijoje apie saugumą nebuvo jokios kalbos. Mes atvykome į plyną vietą, kaip į mėnulį. Ten nebuvo jokių tvorų, apsaugų. Miegojome palapinėse atviroje teritorijoje.

Atvykę pradėjome kurtis, pasistatėme vienuolika palapinių. Sakyčiau, kad mes keturiese  ten nuveikėme tikrai daug. Ligoninė pradėjo funkcionuoti, bet apie saugumą nebuvo jokios kalbos. Žinoma, tada ten nebuvo ir talibų. Buvo vietinių tarpusavio vaidai, kerštas ir tik vėliau atsirado savižudžiai, pašauti, sužaloti mūsų kariai. Visko buvo.

Mane apimdavo siaubas, kai už 1 mln. litų sodino ąžuoliukų giraitę Afganistane. Įsivaizduojate, ąžuoliukus. Tas pats, kad Lietuvoje kažkoks milijonierius palmes sodintų.

O mes važinėjome degtukų dėžute, visiškai peršaunamu medicinos automobiliu. Milijonai buvo kišami į absoliučias nesąmones. Amerikietis, pamatęs su kokiu automobiliu mes važinėjame po Afganistano ligonines, sakė, kad nebandyčiau lipti į ją, o aš ja jau važinėjau septynis mėnesius. Toks ir saugumas buvo.

Apie kokį saugumą galima kalbėti, kai kažkuriais metais afganistaniečiai plikomis rankomis užėmė visa stovyklą ir vos nesudegino. Nenoriu minėti vadų pavardžių, kurie ten buvo, bet tai visiškas absurdas. Kai žuvo mūsų karys, praktiškai plikomis rankomis buvo užimta stovykla. Ten visi ruošėsi sprukti nuo civilių.

Pastebėjimas: V.Kočiubaitis neslepia apmaudo, nes tokia misijos Afganistane pabaiga beprasmėmis paverčia šio karo aukas. A.Gintalaitės nuotr.

– Tačiau bendraudamas su civiliais, ko gero, sutikote tokių, kurie norėjo gyventi kitaip, norėjo išsilavinimo, ar visi paklūsta nusistovėjusiai tvarkai?

– Pateiksiu pavyzdį. Kabule nėra Kelių eismo taisyklių. Eismo pirmumas yra to, kuris turi didesnį, sunkesnį automobilį. Paklūsta tam, kuris turi didesnį šautuvą, yra geriau ginkluotas. Jei geriau ginkluoti yra talibai, jiems ir paklūsta, jei geriau ginkluotas gubernatorius – gubernatoriui, o jei aljanso karys – jam.

Be abejo, jie nori gyventi geriau. Jie ir gyveno geriau. Kai atvažiavau į Čagčaraną po šešerių metų, aš jo nepažinau. Gatvės buvo asfaltuotos, elektra, visur šviesa, ligoninė pasikeitusi, mokyklos. Kai atvažiavau pirmą kartą, buvo gal viena palydovinė antena. Kai atvažiavau po šešerių metų, buvo visas laukas palydovinių antenų. Jie turėjo televiziją, gaudavo informaciją, žiūrėdavo pramogines, politines laidas. Bet dabar viskas žlugs. Jiems įteigs, kad tai yra vakarietiška kultūra, kad prieštarauja Koranui ir viskas bus baigta. Jie su viskuo susitaikys, nes jei ne – atims sūnų. Dabar juk yra taip: jei turi du sūnus, vienas turi eiti tarnauti talibams. Šie bus nusiteikę prieš edukaciją, kad žmonės liktų neraštingi, ypač moterys. Bus uždaryti universitetai, gal paliks kokią gydytojo specialybę, gal dar vieną kitą.

Baisu ir tai, kad visas kultūrines, muziejines vertybes jie sunaikins, susprogdins, kaip ir kitose islamo valstybėse. Čia yra talibų pirmas taikinys. Jų nuomone, domėtis tuo, kas buvo seniau, yra vakarietiška nesąmonė. Bus sunaikinta viskas, kas nesusiję su islamu, o islamas draudžia vaizduoti bet ką, gal tik paukščių nedraudžia, o bet koks atvaizdas yra draudžiamas. Bus viskas išsprogdinta.

– Šviesesnės ateities Afganistane vargu ar galime tikėtis?

– Ne, jokiu būdu. Tik tamsybės. Jei neklystu, Talibanas valdė Afganistaną nuo 1996 iki 2001 m., tuomet šalis skendėjo visiškoje tamsybėje. Viešai stadionuose, gatvėse buvo atliekamos žmonėms egzekucijos.

Aš manau, kad misiją reikėjo atlikti iki galo ir, kaip sakau, uždusinti tuos visus talibus. Jei neklystu, misija Afganistane kainavo milijardus dolerių. Amerikiečiai turi specialias pajėgas, aukščiausio lygio karines technologijas ir nesunaikino talibų stovyklų.

Talibai buvo ruošiami Pakistane ir Afganistano Kandaharo apylinkėse, kur vyrauja puštunai. Didžioji dalis talibų vadų yra puštunai, o šie nepripažįsta jokių valstybinių struktūrų. Pas juos vienintelis demokratijos šaltinis yra Koranas ir seniūnų taryba. Ką koks nors seniūnas nusprendė, tas ir turi būti padaryta.

Bet talibai buvo ruošiami Pakistane, o Pakistanas yra didžiausias Amerikos sąjungininkas. Štai ir visa politika. Čia yra didžiulė Amerikos žvalgybos klaida. Jie galvojo, kad paruoš Afganistano nacionalinę armiją ir ji kovos prieš talibus. Tai buvo visiška nesąmonė. Tik pinigų plovimas. Jei Nacionalinė armija afganistaniečiui mokės 40 dolerių, o talibai 41, jis eis tarnauti pas talibus.

Afganistanas – širšių lizdas. Jūs rasite daug širšių, būsite mirtinai sugelti, bet medaus jūs nė lašo ten negausite.

Narkotikų šešėlis

– Patriotiniai įsitikinimai, kaip suprantu, ten neegzistuoja?

– Kaip išsilaiko Afganistanas? Iš narkotikų. Ten daugiau nieko nėra. Yra akmenų – lazuritų, bet dabar jie ne tokie ir vertingi, bei narkotikų. Kitų pajamų šaltinių jie neturi.

Buvau Herate. Labai gražus miestas. Blizga gatvės, viešbučiai, brangūs automobiliai. Vertėjas afganistanietis man pasakė, kad viskas čia, net mašinų padangos, įsigytos už mūsų europiečių kraują, t.y. iš narkotikų verslo, kuris keliauja į Europą. Deja, tokia tiesa.

– Ar patys afganistaniečiai vartoja narkotikų?

– Minimaliai. Tai – jų verslas. Tik Kabule yra narkomanų rajonas, bet šiaip ne. Pradžioje amerikiečiai naikino narkotikų plantacijas, bet afganistaniečiai merdėjo iš bado, nes neturėjo pajamų. Narkotikus afganistaniečiai naudodavo tam tikrais atvejais kaip vaistą, esant skausmams ar temperatūrai, bet šiaip paprasti žmonės nebuvo narkomanai.

– Nesinori pokalbio baigtį liūdnai. Ar kažką šviesaus, gražaus matėte, patyrėte Afganistane?

– Aišku. Įgijau daug klinikinės ir karinės patirties. Vėliau buvau ir mokymo centro viršininkas, kuriame ruošėme mūsų karius ir medikus misijoms Afganistane.

Paprasti žmonės nori gyventi geriau, šviesiau, sočiau. Pamačiau, kad ten labai stiprios šeiminės vertybės. Pirmoje vietoje ten šeima, paskui – gentis, klanas ir t.t. Tėvai labai rūpinasi vaikais. Buvo atvejis, kai mums atvežė vaiką sulaužytais kaulais. Pasirodo, tėvas keturiolika dienų su asilu per kalnus keliavo, kad pristatytų vaiką į ligoninę, o pasui po lova šalia sūnaus miegojo.

Bet pas juos toks tikėjimas – gali apgauti kitatikį, apvogti, nužudyti, suluošinti ir tai nebus nuodėmė. Garbė papulti į dangų pas 72 skaisčias mergeles. Toks jų supratimas, nes viską ten valdo Koranas. Sunku ką nors pakeisti. Išsilavinę žmonės bėgs iš Afganistano arba bus užkankinti ir nužudyti, o likę gyvens viduramžių tamsybėse.

Aš supratau, kad mes Lietuvoje esame per dideli materialistai. Man materialiniai dalykai nebesvarbūs, Afganistane šie dalykai irgi nesvarbūs. Jie turi stiprias dvasines vertybes, gal iškreiptas mūsų požiūriu, bet jie jas turi. Mums svarbiausia materialinės vertybės, pinigai, garbė, karjera, religija paskutinėje vietoje, kas man, kaip tikinčiam žmogui, yra labai skaudu. Puolami kunigai, gydytojai. Po paskutinės knygos esu kaltinamas išdavęs pacientus. Afganistane užpulti gydytoją yra neįsivaizduojamas dalykas. Jei parašiau knygą sarkastišku stiliumi, su humoru, kažkiek cinizmo – blogai, bet kai rašo blogai apie gydytojus – yra gerai.

Įgijau ir gyvenimiškos patirties, žinau, kas ten vyksta. Nereikia ten kišti nosies. Vienas generolas labai gerai pasakė: "Afganistanas – širšių lizdas. Jūs rasite daug širšių, būsite mirtinai sugelti, bet medaus jūs nė lašo ten negausite."

Labai smagu, kad evakavo vertėjus, kuriuos asmeniškai pažinojau. Mūsų specialiosios pajėgos, "Aitvaro" vyrai ir kiti kariai yra drąsūs ir ištraukė tuos žmones iš Kabulo. Gėriuosi jais. Tai žygdarbį atlikę žmonės.