Visame pasaulyje prieš autoritarinius ir totalitarinius režimus kovojančias jėgas tapo įprasta apibendrintai vadinti opozicija, nors faktas yra tas, kad tikra opozicija gali veikti tik ten, kur yra funkcionuojantis demokratiškas politinis laukas. Rusijos atveju apie tai kalbėti netenka.

Todėl nenuostabu, kad bendrai rusų opozicija vadinamoje politinėje bendruomenėje vyksta sudėtinga diskusija: vieni opozicionieriai vis dar laikosi nuomonės, kad kova prieš režimą turi vykti „civilizuotai“, tai yra tik taikiomis priemonėmis bei ragina užbaigti karą Ukrainoje bet kokiomis sąlygomis, o kiti tvirtina, kad Rusijos išvaduoti neįmanoma, neįgyvendinus dviejų būtinų uždavinių – Ukrainos pergalės kare ir Kremliaus režimo nuvertimo, o tai galima padaryti tik jėga. Šiai temai buvo skirta viena iš tradiciškai Vilniuje vykusio XIII-ojo Laisvosios Rusijos forumo (LRF) diskusijų.

Tik Ukrainos pergalė

„Daug kas kalba apie „karo pabaigą“, dažnai turėdami omenyje paliaubas. Aiškiai pasakykime vieną dalyką: jokios karo pabaigos nebus, kol V. Putinas yra valdžioje. Kremliaus tikslai nepasikeitė – tai Ukrainos valstybingumo sunaikinimas ir vadinasi, kad jokios paliaubos ir jokie susitarimai karo neužbaigs, nes Kremlius neketina savo tikslo atsisakyti“, – sakė LRF įkūrėjas Garis Kasparovas.

Jo nuomone, visi, kas tapatina save su rusų opozicija, privalo pripažinti faktą, kad Rusijos istorija moko, kad toje šalyje niekada nevyko esminių permainų, jei tik jų nelydėjo dideli, geopolitinio masto pralaimėjimais. Atitinkamai, jei permainų tikimasi dabar, Rusija privalo patirti pralaimėjimą šiame kare.

Kitas diskusijoje dalyvavęs opozicionierius, rašytojas Igoris Eidmanas taip pat teigė, kad rusų opozicija privalo siekti Ukrainos pergalės, nors tai priklauso daugiausiai nuo Vakarų paramos, kuri šiandien nėra labai akyvi, nes Vakarai nebebijo Rusijos taip, kaip invazijos pradžioje – nebejuntama baimė dėl Kremliaus grasinimų panaudoti branduolinį ginklą arba sukelti Trečią pasaulinį karą.

Jei V. Putinas toliau liks valdžioje, jis neišvengiamai pradės karinį konfliktą su NATO, o tada Rusijoje akmens ant akmens neliks.

„Aš matau daugiau nerimo Ukrainoje ir rusų opozicijos gretose. Pavyzdžiui dėl to, kad Europoje ir pirmiausia Vokietijoje į valdžią gali ateiti prorusiškos jėgos. Gyvenu Vokietijoje ir galiu visus užtikrinti – to nebus. Kita vertus, žinoma, turiu pripažinti, kad Vakarų Europoje nesimato jokių požymių, kad Vakarai imtųsi ryžtingesnių veiksmų Rusijos atžvilgiu“, – teigė I. Eidmanas.

Kalbėdamas apie Rusijos opozicijos vaidmenį, rašytojas ragino kategoriškai atmesti bet kokius raginimus sustabdyti karą „bet kokia kaina“, nors kai kam Vakaruose ir patinka klausytis tokių lozungų iš save opozicijos veikėjais vadinančių rusų.

„Žmonės, stumiantys tokį diskursą elgiasi ne tik destruktyviai, bet ir niekšiškai. Kol V. Putinas yra valdžioje, apie taiką nėra ko svajoti. Todėl, mano nuomone, Ukrainos pergalė yra būtina ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, kuriuos kitu atveju Kremlius siųs į mirtį ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur V. Putinui vaidenasi jo imperijos valdos. Maža to, jei V. Putinas toliau liks valdžioje, jis neišvengiamai pradės karinį konfliktą su NATO, o tada Rusijoje akmens ant akmens neliks“, – pabrėžė rašytojas.

Karas vyksta jau taip ilgai, kad gali būti vertinamas retrospektyviai. Šiandien esame jau trečiajame etape, kurį pergyvena tiek Ukraina, tiek ir Vakarai.

Taikos ar pergalės formulė?

Tuo metu ukrainiečių politologė Olesia Jachno teigė, kad šiandien girdime dvi skirtingas formuluotes – Ukrainos pateikiamą pergalės formulę ir kai kurių tarptautinių žaidėjų siūlomą taikos formulę. Kuri galiausiai bus įgyvendinta, didele dalimi priklausys nuo Vakarų valstybių.

„Karas vyksta jau taip ilgai, kad gali būti vertinamas retrospektyviai. Šiandien esame jau trečiajame etape, kurį pergyvena tiek Ukraina, tiek ir Vakarai. Pirmasis etapas buvo agresijos sukeltas šokas, didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas ir vakarietiškos koalicijos susibūrimas. Antrojo etapo metu visi laukėme aktyvių Vakarų veiksmų, kurių, deja, nesulaukėme – Vakarai mindžikavo, o Rusija suaktyvėjo visuose frontuose, įskaitant hibridinius veiksmus prieš Vakarus. Dabartiniame etape ieškome pergalės formulės, bet jai reikia aiškiai suformuluotų strateginių tikslų, ko Vakaruose kol kas nematome. Visgi nemanau, kad yra pagrindo panikai, nes Vakarai jau suprato, kad paliaubos be ilgalaikių tikslų ir Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymo, neatneš ilgalaikės taikos“, – sakė politologė.

Tenka pripažinti, kad 2024 m. negalime pavadinti Ukrainos karinės sėkmės metais.

Tarptautinio saugumo ekspertas Jurijus Fiodorovas antrino nuomonei, kad Ukraina kartu su Vakarais jau artimiausiomis savaitėmis turi aiškiai apibrėžti savo tikslus ir atitinkamai parengti jų įgyvendinimo būdų planą.

„Tenka pripažinti, kad 2024 m. negalime pavadinti Ukrainos karinės sėkmės metais. Rytų fronte prarasta Avdijivka, o visai neseniai ir kitas svarbus objektas – Vuhledaras. Deja, Rusijos pajėgos juda į priekį“, – konstatavo ekspertas, pabrėždamas, kad tai visai neduoda pagrindo teigti, kad Ukraina pralaimi karą apskritai.

Iš kitos pusės, Kyjive vis dar dominuojanti nuostata, kad karas gali baigtis tik visų okupuotų teritorijų sugrąžinimu kariniu keliu, J. Fiodorovo nuomone, nėra realistiška. „Jei tikslų neįmanoma pasiekti kariniu keliu, reikia ieškoti kitų sprendimų ir, manau, kad Ukraina su Vakarais privalo ieškoti bendrai priimtinų sprendimų, nes nepanašu, kad Volodymyro Zelenskio planas Vašingtone būtų priimtas ir patvirtintas“, – pastebėjo J. Fiodorovas.

Tikėtina, kad aiškesnes pozicijas pamatysime po Vakarų lyderių susitikimo Vokietijoje. Eksperto nuomone, esmine bet kokių paliaubų formulių sudedamąja šiandien yra ne teritorijų sugrąžinimo klausimas, o saugumo garantijos Ukrainai, kurios neįmanomos, jei nebus atmestas Kremliaus reikalaujamas neutralaus Kyjivo statusas – Ukraina privalo turėti teisę į narystę NATO ir negali sau leisti absoliučiai jokių jos ginkluotųjų pajėgų ribojimų.