Dešimtys tūkstančių žuvusių

Ankstų vasario 6-osios rytą Turkiją ir Siriją sukrėtusio 7,8 balo žemės drebėjimo epicentras buvo netoli šešto pagal dydį šalies pietuose esančio Gaziantepo miesto. Po devynių valandų įvyko ir antrasis 7,7 balo stiprumo žemės drebėjimas. Abu drebėjimus lydėjo serija silpnesnių požeminių smūgių.

Per žemės drebėjimą Turkijos Hatajaus provincijoje sprogo dujotiekis, apgadinta didžiausia Sirijos naftos perdirbimo gamykla. Padarinius šioje teritorijoje esančiam kultūros paveldui dar turi išsiaiškinti UNESCO specialistai, tačiau jau dabar žinoma, kad smarkiai apgadinta Gaziantepo pilis – viena geriausiai išsilaikiusių senovinių akmeninių pilių Turkijoje. II a. dar romėnų laikais pastatyta, Bizantijos laikotarpiu išplėsta pilis per amžius tarnavo kaip karinė tvirtovė. Pernai vienoje komplekso dalyje buvo atidarytas muziejus. Per drebėjimą dalis mūro nugriuvo, kai kurios sienos įtrūko.

Pirminiais duomenimis, katastrofą atlaikė 12 tūkst. metų skaičiuojanti Giobekli Tepe vietovė – vienas seniausių akmeninių statinių pasaulyje. Ar nebuvo apgadintos milžiniškos Nemrut Dago statulos, taip pat įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą, kol kas neaišku.

UNESCO pareigūnai ypač susirūpinę dėl Alepo senamiesčio Sirijoje. Sugriuvo dalis kompleksui priklausančios viduramžių mečetės,  vakarinis senosios miesto sienos bokštas, užfiksuota pažeidimų senajame turgaus komplekse.

Skaudžiausias katastrofos padarinys – žmonių žūtys. Ketvirtadienį skelbta, kad abiejose šalyse žuvo 20 296 žmonės, sužeista apie 55 tūkst., tačiau po griuvėsiais dar buvo likę tūkstančiai sužeistųjų. Ekspertai prognozuoja, kad galutinis aukų gali būti 35 tūkst.

Pražūtinga seka

Požeminiai smūgiai Turkijos pietuose vėl priminė diskusijas apie tai, kiek ramūs gali būti kitų šalies regionų gyventojai. Pirmiausiai – stambuliečiai.

Nuogąstaujama, kad pirmadienio drebėjimas galėjo sukelti tektoninę įtampą visoje Turkijoje, todėl Stambului, esančiam Anatolijos plokštės šiaurės vakariniame pakraštyje, kyla ypatinga grėsmė. Su savo 15,8 mln. gyventojų jis apskritai yra vienas didžiausių seismiškai aktyvioje zonoje esančių miestų visoje planetoje. Ties juo Anatolijos plokštė, ant kurios yra beveik visa Turkija, per metus pasislenka dviem 2 cm į vakarus tarp Arabijos plokštės, dreifuojančios į šiaurę, ir Eurazijos plokštės.

Sprendžiant iš ankstesnių įvykių sekos galima daryti išvadą, kad didelis žemės drebėjimas čia jau turėjo įvykti.

Bandydami įvertinti žemės drebėjimų tikimybę mokslininkai gręžiasi ir į praeitį: dabartinės Turkijos, Sirijos, Izraelio teritorijoje Antikos laikais, viduramžiais taip pat būta ilgų drebėjimų serijų.

Ties Šiaurės Anatolijos tektoniniu lūžiu vien tik 1711–1894 m. yra įvykę beveik 70 stiprių žemės drebėjimų, per kuriuos kilo cunamių. Per pastaruosius 84 metus šio tektoninio lūžio zonoje įvyko dešimt žemės drebėjimų, kurių stiprumas viršijo 6,7 balo, ir visi jie padarė didelių nuostolių. Stipriausias užfiksuotas 1939 m. Turkijos rytuose esančiame Erzindžano mieste. Tada žuvo 33 tūkst. žmonių, dar 100 tūkst. buvo sužeista. Nuo to laiko stiprūs žemės drebėjimai slinko vis labiau į vakarus – vis arčiau Stambulo. Seismologai mano, kad ši žemės drebėjimų grandinė – nebaigtinė, kiekvienas žemės drebėjimas gali sukelti kitą, tad netrukus žemės drebėjimas vyks toliau į vakarus nuo lūžio – galbūt netoli tankiai apgyvendinto Stambulo miesto.

Pastarąjį kartą katastrofiškų padarinių atnešęs drebėjimas įvyko 1999 m. Izmite, esančiame vos už 100 km į rytus nuo Stambulo. Jis nusinešė apie 17 tūkst. žmonių gyvybių, buvo sugriauta 120 tūkst. pastatų.

Kylio universiteto geofizikas Wolfgangas Rabbelis su televizija ARD dalijosi samprotavimais, kad tikimybė, jog per ateinantį dešimtmetį čia gali vykti mažiausiai 7 balų žemės drebėjimas, yra 35–70 proc.

Stambulo technikos universiteto profesorius Celalas Sengöras nuogąstauja, kad Stambului reikėtų rimtai rengtis galimam drebėjimui, kuris būtų ne ką silpnesnis nei vykę vasario 6-ąją.

C. Sengöras nerimu pasidalijo dar po pernai lapkričio 23 d. Diuzdžėje, esančioje už 200 km į rytus nuo Stambulo, įvykusio žemės drebėjimo. Tuo metu radijo stočiai „Habertürk“ jis sakė, kad tai buvo „galbūt paskutinė galimybė įspėti“.

Lenktynės su laiku

Galimybė geriau prognozuoti žemės drebėjimų riziką, ypač tankiai apgyvendintuose regionuose, – vis dar didelis iššūkis mokslininkams. Tyrėjai bando suprasti, kokio dydžio įtempio reikia, kad  žemės plutos lūžis suirtų ir sukeltų žemės drebėjimą. Natūralus atskaitos taškas, rodantis, kaip žemė reaguoja į įtempių lūžį, yra kvaziperiodiniai reiškiniai, pvz., vandenynų potvyniai, atoslūgiai, dėl gausių sezoninių kritulių susidarančios vandens masės.

Ekspertai sutaria, kad šiaurinėje Marmuro jūros dalyje ir Stambule stiprus žemės drebėjimas gali įvykti bet kuriuo metu. Atsakymo į klausimą, kaip kuo tiksliau būtų galima prognozuoti kitą nelaimę, ieško tarptautinė Vokietijos, JAV ir Turkijos mokslininkų komanda, dirbanti unikalioje netoli Stambulo esančioje seisminėje observatorijoje.

Keliose Marmuro jūros salose į septynis 300 m gylio gręžinius įleisti sensoriai fiksuoja net menkiausius žemės virpesius. Mokslininkų teigimu, įtakos žemės drebėjimų skaičiui turi sunkiai pastebimi, labai nežymūs Marmuro jūros lygio svyravimai. Juos tyrėjams pavyko įvertinti  pasitelkus dirbtinį intelektą. Labai nukritus vandens lygiui, įvykdavo daugiau žemės drebėjimų, nei esant normaliam ar aukštam vandens lygiui. Tai, kad jie apskritai įvyko esant tokioms silpnoms sukeliančiosioms jėgoms, gali reikšti, kad tiriamoje teritorijoje esantys lūžiai artėja prie apogėjaus ir gali sukelti naujų žemės drebėjimų.

„Šis regionas yra aktyvios Šiaurės Anatolijos lūžių sistemos dalis. Pagrindinė lūžio atšaka eina tiesiai tarp Stambulo ir Armutlu pusiasalio. Sprendžiant iš ankstesnių įvykių sekos galima daryti išvadą, kad didelis žemės drebėjimas čia jau turėjo įvykti“, – aiškinama Potsdamo universiteto geologijos tyrimų centro pranešime.

Sunkinančios aplinkybės

Net jei neįmanoma sustabdyti žemės drebėjimo, prevencinės priemonės leidžia išvengti katastrofiškų padarinių. Aiškindami pastarosios nelaimės padarinius, ekspertai nurodo, kad didelis aukų skaičius yra ne tik stiprių požeminių smūgių padarinys.

„Itin stiprūs požeminiai smūgiai didelėje teritorijoje, kur didelis gyventojų tankumas ir gana nesaugūs pastatai. Žemės drebėjimas įvyko naktį, kai dauguma žmonių būna namuose. Išgyvenimą po griuvėsiais sunkina šaltas oras“, – geofiziko Jenso Skapskio vardijamos dramatiškos vasario 6-osios nelaimės aplinkybės – universalios. Jų visuma didintų aukų skaičių kad ir kur vyktų žemės drebėjimas.

Stambulo atveju šį sąrašą papildytų dar ir tai, kad miestas itin tankiai užstatytas. Erdvės, kuriose drebėjimo metu turėtų rinktis gyventojai, įveiklintos: čia įsikūrę prekybos centrai arba vystytojams buvo leista statyti prabangius gyvenamuosius namus.

2019 m. savivaldos rinkimuose Stambule laimėjusi opozicinė partija paskyrė Urbanistų asociacijos prezidentą Tayfuną Kahramaną vadovauti Žemės drebėjimo rizikos valdymo ir miestų plėtros biurui, kuris buvo įsteigtas siekiant įvertinti, kokią žalą miestui padarytų žemės drebėjimas. Biuro ataskaitoje teigiama, kad 7,5 balo stiprumo žemės drebėjimas Stambule gali apgadinti apie 500 tūkst. pastatų.