Įtampą lemia ir istorinės aplinkybės

Pasak profesorės D. Jakniūnaitės, įtampos tarp branduolinių valstybių iš dalies nulemtos ir istorinių aplinkybių: „Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai susiformavo taip, kad penkios Saugumo Tarybos narės sutiko pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, ilguoju laikotarpiu pasižadėdamos atsikratyti branduolinių ginklų ir tarsi pranešdamos, jog pasirūpins, kad niekas kitas negautų tų branduolinių ginklų. Išeina taip, kad jau po tos sutarties, pasirašytos Šaltojo karo metais, branduolinį ginklą norinčios įsigyti šalys tampa blogos.“

Tenka pripažinti, sutinka politologė, kad valstybės, norinčios įsigyti ginklą, – nedemokratinės, neskaidrios ir iš tikrųjų kelia pavojų, kita vertus, svarbus dar vienas aspektas.

„Reikia sutikti, kad jos gali argumentuoti – jei kažkas, pvz., Prancūzija, Didžioji Britanija, turi branduolinį ginklą, kodėl mes negalime turėti. Tokie ribojimai sukūrė sąlygas, kad galima kitus kaltinti dviveidiškumu, nesąžiningu ribojimu“, – atkreipia dėmesį D. Jakniūnaitė.

D. Wrightas susiklosčiusias aplinkybes lygina su prieš porą dešimtmečių vykusiomis derybomis su Šiaurės Korėja. Pasak jo, būtent tuometiniai prezidento George`o Busho administracijos veiksmai leido šiai valstybei tapti branduoline.

1993–1994 m., primena branduolinio saugumo analitikas, buvo kalbama apie galimą karą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos dėl to, kad ši galimai gaminasi plutonį, o to meto diplomatai įsitikinę, kad problemos sprendimas buvo labai arti: Šiaurės Korėja sustabdė tas programas, įsileisdavo tarptautinius inspektorius, patys buvo uždraudę raketinius bandymus.

„G. Busho administracija nutraukė derybas, korėjiečiai bandė jas atnaujinti, o dabar matome, kuo viskas baigėsi. Panašiai ir dabar su Irano susitarimu. Jo tikslas niekad nebuvo išspręsti visas problemas, bet artėti prie sprendimo palaipsniui. Dabar visos kalbos, demonizuojančios Iraną, mano supratimu, neproduktyvios ir stumia Iraną kita linkme. Nenustebčiau, jei po 10 metų į šiandienos padėtį žiūrėsime panašiai, kaip dabar matome G. Busho administracijos veiksmus prieš Šiaurės Korėją 2001 m.“, – pastebi D. Wrightas.

Grėsmę kelia ir teroristinės grupuotės

Kartu ekspertas pabrėžia, kad pasaulyje daugiau įtampos ne tik dėl to, kad branduolinį ginklą turi tokios šalys, kaip Šiaurės Korėja, Indija ir Pakistanas, bet ir dėl to, kaip jo paleidimas įmanomas JAV ir Rusijoje.

„Tiek JAV, tiek Rusija savo ginklus laiko taip, kad jie gali būti paleisti per kelias minutes, jei ankstyvojo perspėjimo sistemos praneša apie ataką iš išorės. Gali būti techninių problemų su sensoriais, su juos valdančiais kompiuteriais. Tokių netikrų pavojų yra buvę praeityje. Abi šalys jau ruošėsi atsakomiesiems smūgiams. Tai pavojinga ir nebūtina, nes dauguma amerikiečių ginklų yra povandeniniuose laivuose, apie kurių buvimo vietą niekas nežino ir negali į juos taikytis. Gerai, kad tų ginklų sumažėjo, bet saugumui užtikrinti dar galima daug nuveikti“, – pabrėžia D. Wrightas.

Saugumo analitikai sutaria, kad branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė yra ne tik impulsyvių lyderių rankose. Pasak D. Jakniūnaitės, neatmestina, kad juos gali užvaldyti ir teroristinės grupuotės.

Atsakymo, kas padėtų stabilizuoti įtemptą padėtį, nėra, išskyrus sutelktas tarptautinės bendruomenės pastangas. O profesorė D. Jakniūnaitė siūlo labiau pasitikėti žmonijos išmintimi: „Pasaulyje branduolinių ginklų tiek, kad galime sunaikinti ne vieną Žemės rutulį. Kol kas to neatsitiko, tad galima galvoti optimistiškai, kad galbūt taip ir neatsitiks.“