Šešiametis čiuožykloje prieina prie buvusio ledo ritulininko Dariaus Kasparaičio ir klausia: „Ar jūs Kasparaitis?“ „Taip“, – atsako Lietuvos ledo ritulio legenda, o vaikas duria pirštu į šalia kabančią nuotrauką: „Visai nepanašus.“ „Čia aš jaunystėje“, – nostalgiškai pažvelgęs į nuotrauką ant sienos atsidūsta olimpinis čempionas.

Tai ne anekdotas ir neišgalvotas pasakojimas. Tai įvyko pirmadienio popietę prieš specialiai „Geležinio vilko“ ledo ritulio mokyklos auklėtiniams suorganizuotą treniruotę, per kurią savo paslaptimis su jaunimu dalijosi 14 sezonų stipriausioje planetos lygoje NHL praleidęs D.Kasparaitis ir buvęs jo bei Dainiaus Zubraus treneris Aleksejus Nikiforovas.

– Kaip jaučiatės būtent Vilniuje sutikęs savo pirmąjį trenerį A.Nikiforovą? – žurnalistai paklausė D.Kasparaičio.

– Prisiminiau vaikystę. Treneris visiškai nepasikeitė. Tik atsimenu, kaip jis mus kankindavo treniruotėse. Malonu, kad jis nepasikeitė. Pavyzdžiui, aš vaikystėje ir tuo metu, kai žaidžiau NHL, mąsčiau skirtingai, o jis mąsto taip pat. Džiugu, kad jis treniruoja vaikus pagal savo seną sistemą.

– Ar ilgam atvykote į Lietuvą?

– Tiesą pasakius, į Lietuvą su vaikais atvykstu dažnai. Gyvenu Švedijoje, todėl, kai ten lyja, atvažiuojame į Lietuvą (šypsosi). Šįkart čia atvažiavau pabūti su tėvais.

– Ar čiuožinėjant su vaikais nekyla noro pačiam imtis trenerio darbo?

– Treniruoti vaikus – labai įdomu, nes juos mokai, rodai, kaip reikia dirbti. Su suaugusiaisiais viskas šiek tiek kitaip. Niekada nejaučiau nenoro treniruoti. Visada esu už. Tiesiog reikia tam būti pasiruošusiam. Vis dar sunkiai taikausi su mintimi, kad aš jau baigiau profesionalaus ledo ritulininko karjerą.

– Koks ledo ritulio vaidmuo dabar jūsų gyvenime?

– Tai geri atsiminimai. Manau, man jis daug davė kaip sportininkui. Tačiau nespėjau suaugti kaip žmogus. Gyvenimą dabar bandau pažinti būdamas tėvu, nes nėra kur bėgti. Gyvenu kaip normalus žmogus: turiu kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų. Nėra treniruočių, rungtynių ir noro pasislėpti nuo viso pasaulio. Žaidžiu ledo ritulį ir dabar. To, matyt, niekada nepamiršiu. Man patinka žaisti su draugais ar su mėgėjais, nes tarp jų aš vis dar esu geriausias žaidėjas (juokiasi). Gal tai ir egoistiškas mano požiūris, bet mane tai džiugina. Nepamirškime, kad ledo ritulys – pati geriausia sporto šaka. Čiuoždamas valandą suprakaituoju tiek, kiek nesugebu tris valandas bėgdamas.

– Šiais metais kitas lietuvis D.Zubrus buvo per žingsnį nuo NHL čempiono titulo.

– Labai gaila, kad jo komandai nepavyko laimėti Stenlio taurės. Būtų bent vienas lietuvis ją rankose palaikęs, bet Dainius dar jaunas ir šansų turės. Porą metų nesu su juo bendravęs. Turime šeimas, be to, kaip ir minėjau, ledo ritulys – tarsi visai kita planeta. Ten kiti draugai, kitos užduotys. Nenoriu jam lįsti akis, trukdyti dienotvarkės.

– Dabar svarbiausios jūsų pareigos – tėvas?

– Taip, manau, tai pačios sunkiausios pareigos. Visi keturi dabar yra atvažiavę su manimi į Lietuvą. Sunku, reikia turėti kantrybės su vaikais. Tai nelengvas darbas.

– Nemažai kalbų buvo apie Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidento pareigas.

– Dar nežinau atsakymo į šį klausimą. Einant tokias pareigas privalu gyventi toje šalyje, o aš kol kas nežinau, kur gyvensiu ateityje. Švedija ar Amerika? Tai kaip aš galėčiau eiti šias pareigas? Padėti aš visada esu pasiruošęs. Jeigu tik mane kas nors kvies, atvažiuosiu. Galiu ir rinktinei padėti. Esu tam pasiruošęs. Jeigu atvirai, nežinau, ką turi daryti federacijos prezidentas ir kuo jis gali pasitikėti. Jeigu gyvenčiau čia, viską stebėčiau, kodėl ne? Tačiau jei atvažiuosiu kartą per tris mėnesius, iš manęs naudos bus mažai. Būtų malonu, jei manęs prašytų pristatyti Lietuvą užsienyje. Dabar noriu visą dėmesį skirti savo šeimai, todėl mintys apie federacijos prezidento postą tolsta tolyn. Nenoriu lįsti ten, kur yra daug skolų, teismų. Nebijau dėl savęs, tačiau net nežinau, kokia ta federacija. Kalbėjau su federacijos generaliniu sekretoriumi. Supratau, kad žmonės, kurie dirba su ledo rituliu, patys nežino, kaip čia viskas bus.