Karinėje misijoje dalyvaujantis T. Naujokaitis: karatė išugdytos savybės padeda

  • Teksto dydis:

Šiuo metu Ispanijoje ES karinės misijos kovoje su piratavimu jūroje prie Somalio krantų štabo veikloje dalyvaujantis komandoras leitenantas Tomas Naujokaitis išbandė įvairias sporto šakas, o už savo karjerą nemaža dalimi yra dėkingas kiokušin karatė, kurios treniruotėse įgytos savybės padeda ir profesinėje veikloje.

37 metų vyriškis pastaraisiais metais treniravosi viename geriausių Lietuvos kiokušin karatė klubų „Shodan“ Klaipėdoje, tačiau jis augo Kaune ir pirmiausia išbandė futbolą.

Karatė rinkosi daugybė vaikų

„Karatė mano gyvenime atsirado 1994 metais dėl praktinės priežasties – treniruotės vyko mokykloje prie pat namų, todėl nueiti ir pareiti galėjau vos per keletą minučių. Prieš tai trumpai lankytos futbolo treniruotės vyko kitoje Kauno dalyje, ten nuvykti su viešuoju transportu užtrukdavau. Be to, jas sunkiai pavykdavo suderinti su pamokomis, nes mokytis tekdavo dviem pamainomis, – prisiminė karininkas. – Prisimenu, kad pirma karatė treniruotė buvo labai sunki, kitą dieną skaudėjo visus raumenis. Bet man tas patiko, jaučiau iššūkį – jeigu kiti gali, galiu ir aš. Tuo metu labai didelė dalis draugų ar klasiokų išbandė karatė treniruotes – kai išsirikiuodavome treniruotei, krepšinio salė būdavo pilna (4-5 pilnos eilės vaikų). Žinoma, ši sporto šaka – ne kiekvienam, nemažai daliai pasirodydavo per sunku ar nepriimtina. Bet ilgainiui mūsų klube liko tikrai nemažas būrys karatistų, kuris suformavo klubo branduolį, sunkiai dirbo per treniruotes ir pasiekė aukštų rezultatų Lietuvos, Europos ir net pasaulio čempionatuose.“

T. Naujokaitis ant tatamio neiškovojo itin įsimintinų pergalių, tačiau dėl to visiškai neišgyvena. O iš varžybų vyrui labiausiai įsiminė šalies jaunių čempionatas, kuriame reiklaus trenerio parengta komanda tiesiog dominavo.

„Buvau vidutiniokas. Nepaisant darbo, kurį įdėdavau, labai aukštų rezultatų nepasiekiau. Dažnai pagalvodavau, kad ši sporto šaka ne man. Tiesą sakant, ir dabar, išbandžius keletą kitų sporto šakų bei pasiekus neblogų rezultatų, manau taip pat, – savikritiškai kalbėjo karininkas. – Tačiau man patinka siekti pagrindinio gyvenime tikslo tobulėti ir teiginys, kad pagrindinis priešininkas, su kuriuo nuolat varžaisi, esi tu pats. Be to, kaip dažniausiai būna – sunkus darbas aplenkia didesnį talentą.

Iš labiausiai įsimintinų varžybų man atmintyje išlikęs Lietuvos jaunučių čempionatas, berods, Šiauliuose. Tuo metu turėjome labai reiklų trenerį, kuriam treniruočių laikas neegzistavo – kol treniruotės programa nebūdavo baigta, namo niekas neidavo. Kartu su juo sportuoti atėjo suaugusių, kurie mus, paauglius, kartais „patreniruodavo“ net iki ašarų. Bet tai užgrūdino ir vėliau minėtame čempionate mūsų klubas dominavo, puikiai sekėsi ir man.“

Skambiausia gyvenimo pergale T.Naujokaitis šypsodamasis vadina vieną laimėtą kovą Kauno 14-mečių čempionate. Ta pergalė išskirtinė, nes pavyko įveikti būsimąjį pasaulio čempioną Orestą Procą.  

„Pastarąjį kartą, kai buvome susitikę, sakiau jam: „Tu nepyk, bet aš visiems girsiuosi, kad kažkada nugalėjau pasaulio čempioną”, – juokėsi pašnekovas.

Tapo karo laivo vadu

Anot pašnekovo, po kiokušin karatė treniruočių jam nebuvo baisios jokios fizinės užduotys studijų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje metu.

„Visi fiziniai iššūkiai nebuvo tokie baisūs ir sunkūs, nes buvau pratęs daug ir sunkiai treniruotis. Išvykęs studijuoti į JAV Pakrančių apsaugos karo akademiją, taip pat, ketinau užsiimti karatė. Deja, solidaus klubo nebuvo, todėl pasukau į akademinį irklavimą. Taip laikinai – beveik vienuolikai metų – mano karatė kelias buvo nutrūkęs, – pasakojo T. Naujokaitis. – Be akademinio irklavimo, užsiiminėjau bėgimu ir triatlonu – įveikiau Vilniaus maratoną bei geležinio žmogaus „Ironman“ ultratriatloną. Po studijų atvykau tarnauti į Klaipėdą, į Karines jūrų pajėgas. Vėl jaučiau poreikį užsiimti karatė, todėl prisijungiau prie „Shodan“ klubo.“

Fizinė jėga kariškiui yra labai naudinga, tačiau jis labai vertina ir kitas karatė treniruočių metu įgytas savybes.

„Karatė treniruotėse išugdyti drausmė, užsispyrimas, kantrybė aktualūs ir kiekvienam kariui, jūrininkui“, – kalbėjo vyriškis.

Tiesą, apie jūrų pajėgas Kaune augęs T. Naujokaitis vaikystėje nesvajoju.

„Čia atsiradau atsitiktinai. Dar mokykloje žinojau, kad noriu tapti karininku, tačiau, būdamas iš Kauno, apie jūrų pajėgas negalvojau, – šyptelėjo pašnekovas. – Vėliau, sužinojęs, kad yra galimybė dalyvauti atrankoje į JAV karo akademijas, pabandžiau ir įstojau į JAV Pakrančių apsaugos akademiją. Taip profesinis kelias pasuko jūros link. Dabar tuo labai džiaugiuosi, nes jaučiu, kad atradau savo kelią ir pašaukimą.

Prieš 13 metų pradėjau nuo laivo kovinės dalies vado pareigų, ilgainiui pavyko užsitarnauti ir laivo vado pareigas. Tai kiekvienam jūrų karininkui yra vienas didžiausių tikslų ir pasiekimų. Tai didelė garbė, bet dar didesnė atsakomybė. Ne kartą įvairių sudėtingų situacijų ar nutikimų metu būtent karatė išugdytos savybės ir padėjo susitvarkyti su iššūkiais.“

Su laivo vado pareigomis karininkas atsisveikino šių metų birželio pabaigoje, kai gavo paskyrimą metams išvykti į Ispaniją. Ten lietuvis dalyvauja ES karinės misijos kovoje su piratavimu jūroje štabo veikloje.

Juodas diržas – lyg 12 klasių

T. Naujokaitis dabar turi juodą kartė diržą, kuris lyg įprasmina kiekvieno kovos menų atstovo kelią. Pašnekovas su šypsena prisimena, koks tolimas atrodė šis pasiekimas jo treniruočių pradžioje.

„Pirmas danas niekada nebuvo tikslas iš savęs, maniau, kad 2 kyu (rudas diržas) yra pakankamai aukštas diržas, kurį išlaikęs sustosiu. Tačiau motyvuoti klubo draugai ir „Shodan“ vadovas Lukas Kubilius neleido stovėti vietoje, skatino tobulėti, – prisiminė karininkas. – Dabar, prisiminus mano pirmuosius žingsnius karatė ir kaip juodas diržas atrodė tuo metu, kai jų buvo vos keletas Lietuvoje, apima keistas jausmas. Klubo, kuriame lankiau treniruotes, prezidentė Vilija Korsakovienė, berods, turėjo tik 5 kyu (geltonas diržas su žalia juostele), mano pirmasis treneris Mindaugas Skorubskis – taip pat. Įdomi buvo pradžia, esu nepaprastai dėkingas treneriams už suteiktas pirmąsias pamokas. Žvelgiant atgal taip pat apima ir supratimas, kad mažais žingsneliais ir nuosekliai dirbant galima pasiekti bet kokį tikslą, net ir nebūnant savo rogėse.“

Interviu T. Naujokaitis užbaigė prisimindamas išskirtinės Lietuvos kiokušin karatė bendruomenės asmenybės – trenerio Vladmiro Silvaško – citatą: „Bene garsiausias Lietuvos karatė treneris V. Silvaško yra pasakęs taip: „Juodas diržas yra pabaiga... Lyg dvylika klasių.“ Tai suvokiant, mano tikslas lieka toks pat, koks buvo 1994 metais – toliau tobulėti.“


Šiame straipsnyje: KarateTomas Naujokaitis

NAUJAUSI KOMENTARAI

Manau, \\\\\.../////

Manau,  \\\\\...///// portretas
tas "karatistas" nuo kaimo pacukų taip gautų pliauskų,kad mažai nepasirodytų.Pasipijarini visi gabūs,o.............
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių