Šiauliuose vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Austra Skujytė sukosi kaip vijurkas. Vieną akimirką ji stovi šalia 100 metrų barjerinio bėgimo dalyvių, kitą – stebi šuolių į tolį rungtyje startuojančių merginų rezultatus, trečią – žygiuoja į apdovanojimų ceremoniją. Vis dėlto Atėnų olimpinių žaidynių vicečempionė dėvi ne sportinę aprangą. Į pirmąkart Šiauliuose surengtą Lietuvos čempionatą A.Skujytė atvyko kaip trenerė.

– Į čempionatą atvykote kaip trenerė ar sportininkė? – SportIN.lt paklausė A.Skujytės

– Atvykau kaip trenerė. Svarsčiau dalyvauti rutulio stūmimo rungtyje, bet nestartavau.

– Kaip vertinate auklėtinės Sonatos Tamošaitytės pasirodymą?

– Iš tikro tiek ji, tiek aš tikėjomės geresnio rezultato. Universiadoje pavyko prabėgt greičiau negu dabar ir negu prieš tai, tad tikėjausi, jog panašiai bus galima prabėgt ir šiame čempionate.

– Kas sutrukdė pasirodyti geriau?

– Sunku pasakyt dabar. Vienas dalykas – trūko konkurencijos, kitas – universiada sportininkei buvo labai svarbios varžybos ir ji buvo labai motyvuota, užsidegusi. Lyg ir buvo galimybė pasirodyti geriau, bet nepavyko.

– Septynkovei tariate „sudie“?

– Ne. Kada grįšiu, nepasakysiu, bet tikrai ne. Nepadžioviau dar dar startukų. Negaliu pasakyt, ar grįšiu kitąmet, ar dar kitą sezoną. Tiesiog mintyse yra, kad noriu dar kovot.

– Ką manote apie specializaciją atskirose rungtyse – rutulio stūmime ir šuoliuose į aukštį?

– Daugiau šansų pasikauti su elitu yra septynkovėje. Peršokti 1,92 metro ir nustumti 17 metrų su trupučiu nėra labai aukšti rezultatai.

– Kadangi grįšite į septynkovę, kokie rezultatai jus tenkintų?

– Sunku pasakyt. Jeigu sveika, jeigu viskas gerai, dar galima grįžt į panašų lygmenį. Bet galim sakyt viena, o kaip viskas susidėlios... Žinau, kad dar buvo rezervų. Gal kažką pavyks išsemt, gal kažko nepavyks pasivyt, kas jau buvo pasiekta. Nežinau, septynkovė tuo ir įdomi.

– Ar nebus sunku...

– Bus (juokiasi – SportIN.lt). Su metais vis tiek darosi nelengva, bet turiu dar vilčių grįžti ir dar šiek tiek „pasišakoti“.

– Ar nebus sunku derinti karjerą su trenerės darbu?

– Nežinau, bus matyt. Iš tikro yra tekę dirbt ir sportuot kada gyvenau JAV. Pavyko suderinti ten, manau, ir čia pavyks. Nebūsiu tokia pailsėjusi, kaip turėčiau būti, bet žiūrėsim. Pagyvensim – pamatysim.

– Sunkiau būti trenere ar sportininke?

– Būnant sportininke gal labiau pažįstama viskas. Treniruojant yra skirtingi žmonės, skirtingos metodikos, skirtingai nusiteikę sportininkai ir tu turi rasti tą tinkamą metodą. Manau, truputį užtruks, kol aš įsisuksiu į tai ir įgysiu patirties.

– Septynkovėje nestartuojate nei jūs, nei Viktorija Žemaitytė. Ar auga pamaina?

– Dygsta, bet reikės laiko dar, kad užaugtų iki aukštesnio lygio.

– Ar gali kas nors pasiekti jūsų lygį?

– Tam reikia labai talentingų ir kruopščių žmonių. Lietuva augina talentingus, tai žiūrėsim, ieškosim. Labai noriu daugiakovininkų grupės, kad galėtų žmonės vieni su kitais konkuruot ir sportuot. Tiesiog toks tikslas.

– Kaip dabar žvelgiate į Londono olimpines žaidynes?

– Oi, dar nenoriu apie tai šnekėti (juokiasi – SportIN.lt). Liko truputį nuoskaudų.