Aukštadvario kartodrome talentingiausi Lietuvos jaunuoliai praleidžia valandų valandas. Kartingai – ne vien berniukų sportas, jau antrus metus iš eilės jiems iššūkį meta ir aštuonmetė E. Bukauskaitė. 

„Eva – energijos pliūpsnis. Tikra energijos bomba. Trykštanti energija, jos baterija niekada neišsikrauna. Visur lekia, bėga. Visą laiką besišypsanti, linksma mergaitė“, – pasakojo mergaitės mama Gintarė Bukauskienė.

„Nenusėdi vietoje, nenustygstanti. Labai daug būrelių lanko. Gera dukra. Sportininkė“, – džiaugėsi mergaitės tėtis Tomas Bukauskas.

„Ji labai judri, labai gyva mergaitė. Ir kadangi aš pats turiu dukrą, man labai patinka mergaičių judrumas, vikrumas. Sakau, šita pana turi pabandyt pavažiuot“, – kalbėjo „Baltic Karting Academy“ vadovas treneris Edvardas Grabliauskas. 

LNK stop kadras.

„Brolis pirmas pradėjo, tada ir ji labai norėjo. Komandos vadovas pasiūlė pabandyt. Tai pabandėm vieną kartą ir taip ir prilipo“, – sakė T. Bukauskas.

„Mamai buvo labai baisu. Maniau, kad šis sportas nėra skirtas mergaitei. Pavyko prikalbinti ir pernai po dviejų važiavimų buvo taip, kad jau sako, mamyte, tėti, kada važiuosim gaziuko paspausti? Aš pasiilgau važiavimo“, – prisiminimais dalijosi G. Bukauskienė. 

„Treneriai mokina važiuoti, o brolis paaiškina, ką blogai darau, nes irgi pats važiuoja“, – lenktynininkė E. Bukauskaitė.

„Važiuos, užsidegus, labai nori. Turėtų gerai važiuot. Už mane gal geriau kažkada“, – prognozavo mergaitės brolis Emilis Bukauskas.

„Šitame sporte mergaitės ir vyrukai turi unikalią galimybę varžytis lygiomis jėgomis. Ji rodo neblogus rezultatus, kai važiuoja pirmą normalų sezoną“, – gyrė E. Grabliauskas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Būna pasijuokia, tu mergaitė, tu lėčiau važiuoji ar panašiai. Bet ji stengiasi,o  ir energijos yra. Ta konkurencija, ji nori aplenkti. Ji turi tikslą aplenkti greičiausius du berniukus“, – kalbėjo mama. 

„Čia jau mūsų šeimos hobis. Žinom, kad per mėnesį – trys dienos varžybų, neskaitant treniruočių“, – teigė tėtis. 

„Kur yra tokie aštresni posūkiai, tai taip, yra truputį baimės, bet nelabai“, – sakė E. Bukauskaitė.

„Kiekvienąkart mama bijo, išleidžiant bet kurį, dukrą ar sūnų. Visąlaik širdis dreba, ir galvoji, kad tik saugiai ir laimingai, be jokių incidentų, be avarijų. Pravažiuoja, širdis nuslūgsta ir viskas vėl gerai, ir važiuojam pirmyn, nes žinom, kad vaikams tai – jų azartas, jų pomėgis. Tėvams tenka susitaikyti dėl vaikų svajonių“, – teigė mama. 

„Žinot, kiek tų varžybų laukia labai priklauso nuo vaiko vidinės motyvacijos, nuo tam tikrų dalykų. Aš galvoju, kol noro bus, tol ir važiuos. O kiek čia bus, aš nežinau“, – kalbėjo treneris.