Buvęs Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra su „BasketNews.lt“ skaitytojais pasidalijo savo įspūdžiais po pirmųjų ketverių Europos čempionatui besirengiančios nacionalinės komandos kontrolinių rungtynių ciko.

2010-aisiais su lietuviais pasaulio čempionato bronzą laimėjęs treneris įvardijo maloniausiai jį nustebinusius rinktinės naujokus, atskirai aptarė daugumos dėl vietos nacionalinėje ekipoje dar negarantuotų žaidėjų perspektyvas ir pažymėjo, kad artėjančiame turnyre Kaune jau turėtų pradėti ryškėti tikrasis rinktinės veidas.

Primename, kad Lietuvos krepšininkai kol kas laimėjo visus keturis kontrolinius mačus – 80:68 ir 92:85 įveikė Australiją, 78:71 nugalėjo Suomiją ir 86:71 nugalėjo Austriją.

Bendras įspūdis. „Reikia suprasti, kad kol kas matytose rungtynėse iš trenerių pusės buvo daug eksperimentavimo, jaunų žaidėjų tikrinimo, nes komandoje netrūksta naujokų. Treneriai žvalgė, kaip vienas ar kitas žaidėjas jaučiasi tam tikrose pozicijose – juk turime branduolį, dėl kurio klausimų nekyla, tačiau yra grupė žmonių, dėl kurių reikia apsispręsti. Apskritai mes matome tik rungtynes – vadinamąjį fasadą, o tai leidžia susidaryti tik dalinę nuomonę. Žaidėjus matome kartą-du per savaitę, o treneriai juos stebi nuolat, vertina krepšininkų požiūrį į darbą. Dėl šių priežasčių daryti kokias nors išvadas dar ankstoka.

Manau, kad tikresnį rinktinės veidą pamatysime per „Huawei“ turnyro rungtynes Kaune. Buvo matyti, kad paskutiniame susitikime su austrais sulaužyti varžovų lietuviai nesistengė. Įgijus persvarą buvo galima palaikyti tempą ir laimėti solidesne persvara, tačiau treneris Jonas Kazlauskas naudojo didesnę rotaciją, keitė žaidėjus ir leido varžovams sugrįžti. Į galutinį rezultatą nebuvo koncentruojamasi.

Apie Lekavičių. Be abejo, Mantas Kalnietis bus pagrindinis rinktinės įžaidėjas. Tačiau, kalbant apie jo dublerius, geriausią įspūdį man palieka Lukas Lekavičius. Ir atskirose rungtynėse, ir apskritai jis yra vienas iš maloniausiai nustebinusių krepšininkų. Lukas įneša greičio, nebijo imtis iniciatyvos paskutinėmis sekundėmis, kuomet jau niekuo negali pasikliauti ir privalai kažką daryti pats. Būtent taip ir turėtų būti. Lukas atakuoja kamuolį, presinguoja varžovą, turi daug energijos.

Nors treneriams gali būti dvejonių dėl jauno žaidėjo amžiaus, Lekavičius jau įrodė, kad gali žaisti Eurolygoje. Netgi ir tai, kad yra žemesnis ūgiu, nesudaro problemų. Kol kas nemačiau, kad varžovai dėl šios priežasties įgytų persvarą, kadangi žemesnį ūgį gynėjas kompensuoja savo mobilumu. Su Lekavičiumi dėl vietos kovoja Žygimantas Janavičius. Klausimas, ar treneriams reikės jų abiejų. Žygis tikrai nėra blogas žaidėjas, stengiasi, tačiau vietų komandoje yra tik 12. Nepamirškime ir fakto, kad esant reikalui įžaidėju gali rungtyniauti ir Adas Juškevičius, ir patikrintas bei patyręs Renaldas Seibutis.

Apie Sabonį. Domantas Sabonis, kaip ir Lekavičius, mane nustebino iš gerosios pusės. Nors jis yra jauniausias komandoje, aikštėje jis jaučiasi gerai, komandai padeda ne vien tik pelnytais taškais, bet ir energija, yra labai mobilus. Ketvirtoje pozicijoje jis jaučiasi vis drąsiau, ką pademonstravo per mačą su austrais pataikydamas tritaškį. Žinoma, viską spręs treneriai, tačiau, mano nuomone, su Pauliumi Jankūnu jis sudarytų gerą sunkiųjų krašto puolėjų porą. Tuo labiau, kad ir rinktis pernelyg neturime iš ko. Tiesa, pernelyg daug atsakomybės ant jauno žmogaus pečių užkrauti nereikėtų.

Apie Gudaitį. Rungtynės su austrais parodė, kad Artūrui Gudaičiui sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje žaisti sudėtinga. Susidariau įspūdį, kad aikštėje jis jautėsi nejaukiai, kur kas geriau Artūras atrodo žaisdamas „centru“. Greičiausiai tai pastebi ir rinktinės treneriai.

Apie Runkauską. Įspūdžiai dvejopi. Vaizdas tikrai nėra labai blogas, tačiau akivaizdu, kad žaidėjas tokioje aplinkoje nėra apsipratęs. Rinktinėje Marius Runkauskas yra pirmą kartą ir nesijaučia taip, kaip „Neptūne“ ar kitoje klubinėje komandoje, kur gaudavo didelę veiksmų laisvę. Čia reikia dalintis kamuoliu, čia slegia atsakomybė. Žaidėjui rinktinė – visiškai nauja aplinka, be to, jis į sąrašą pateko paskutinę akimirką. Žinome šio krepšininko potencialą, jo sugebėjimus pataikyti iš toli, tačiau sistemoje reikia apsiprasti. Kol kas žaisti dvyliktuke jam dar ankstoka.

Apie Gailių. Talentingas krepšininkas, tačiau, mano nuomone, savo galimybes Deividas Gailius ne visada išnaudoja taip, kaip galėtų. Panašiai nutiko ir rungtynėse su austrais. Manau, kad reikia įdėti dar daugiau darbo ir šiek tiek palaukti, nors iš esmės su šiuo žaidėju viskas tvarkoje.

Apie Giedraitį. Žinoma, Rokas Giedraitis – tai rinktinės ateitis, tačiau paskutinis jo pasirodymas rungtynėse su Austrija man paliko labai gerą įspūdį. Krepšininkas žaidė drąsiai, veržliai, pasitikėjo savo jėgomis. Aišku, varžovai nebuvo patys stipriausi, todėl treneriai Rokui suteikė daugiau laiko, paeksperimentavo. Turnyro Kaune metu, mano nuomone, trenerių štabas pradės orientuotis į komandos branduolį.

Apie Milaknį. Artūras Milaknis – neeilinis snaiperis, jau įrodęs, kad yra vertas žaisti rinktinėje. Tai yra pavojingas ginklas, išplečiantis puolimą, neleidžiantis varžovams susispausti. Kuomet toks žaidėjas yra aikštelėje, jis suteikia erdvės dideliems žmonėms – Valančiūnui, Javtokui ar kitiems, kovojantiems po krepšiu. Milaknis gali iš niekur nieko paleisti tritaškių salvę, o tai visą komandą daro kur kas grėsmingesnę, suteikia pranašumą. Turėti tokį žmogų komandoje labai gerai, juo pasinaudoti galima užbaigiant derinius, išleidžiant iš už užtvaros, patikėti lemiamą metimą rungtynių pabaigoje.

Apie Kavaliauską. Vien jau tai, kad Robertas Javtokas ir Jonas Valančiūnas yra aukštesni, gynyboje jie turi daugiau privalumų, nes užima daugiau erdvės. Ir tai yra svarbu, nes Europos čempionate tikrai bus aukštų ir pavojingų oponentų. Kitas faktorius – trenerio pasitikėjimas. Viena yra žaisti klube ir LKL, turėti gerą sezoną, tačiau kitas reikalas – rinktinė. Tikrai nesakau, kad Antano Kavaliausko žaidimas blogas, tačiau situacija tokia, kad dabar jam reikia konkuruoti ir su Javtoku, ir su Valančiūnu. Kad įsitvirtintų dvyliktuke, jis turi pasiūlyti kažką alternatyvaus.

Apie aukštaūgius. Kiekvienas treneris turi savo krepšinio filosofiją ir viziją. Kuo remtis ir pasitikėti, Kazlauskas su savo pagalbininkais nuspręs patys. Su esamu pasirinkimu aš pats stengčiausi išlaviruoti taip, kad komandoje būtų penki aukštaūgiai. Turbūt aišku, kad vidurio puolėjo poziciją užims Valančiūnas ir Javtokas, o ketvirtų numerių apskritai neturime daug. Be abejo, Jankūnas ir, greičiausiai, Sabonis, kuris pastaruoju metu žaidžia brandžiai.

Dėl penktojo aukštaūgio treneriai turės nuspręsti, kas geriau tinka dabartinėms sistemoms, o gal verta investuoti į ateitį. Neatmesčiau varianto, kad puolime bus išmėginami ir variantai su Mindaugu Kuzminsku ir Jonu Mačiuliu ketvirtoje pozicijoje. Sugebėjimas žaisti keliose pozicijose šių dienų krepšinyje yra itin vertinamas.

Apie Valančiūną. Po pirmųjų Jono rungtynių rinktinėje galima tik pasidžiaugti, kad krepšininkas rodo norą nekreipdamas dėmesio į tai, su kuo yra rungtyniaujama. Jam dar reikia pajusti komandos draugus, žaidimo ritmą, o komandos draugams reikia pajusti, ką reiškia žaisti kartu su Valančiūnu.