Lietuvos rinktinė jau sužaidė ketverias draugiškas rungtynes prieš du skirtingus varžovus. Jose viskas klostėsi gana skirtingai.

Prieš Belgiją Jonas Kazlauskas daugiau eksperimentavo, o prieš Švediją išvydome šiek tiek aiškesnį komandos žaidimo braižą, teigia tritaškis.lt korespondentas. Paskutinės rungtynės parodė, kad nuo trečiųjų rungtynių nedaug kas pakito – rinktinė ir vėl bandė rinkti taškus per priekinę liniją.

Taipogi išvydome greitų atakų. Šiose rungtynėse šiek tiek labiau nei prieš tai buvo skiriama dėmesio perdavimams – dažnai kamuolys buvo sukamas aplink tritaškio liniją. Kamuolys neužsibūdavo niekieno rankose, o tai yra labai pozityvus dalykas.

Lietuva tiesiog dominavo ir viską darė labai natūraliai. Žinoma, galima teigti, kad sulaukėme teisėjų pagalbos (kurios tikrai buvo), Švedija silpna, žaidžia be dviejų savo Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žaidėjų – Jonaso Jerebko ir Jeffrey Tayloro – bei turi silpną priekinę liniją. Tačiau matome, kad nėra statiško puolimo, kai vienas žaidėjas juda, o kiti stovi ir žiūri.

Be abejo, netrūksta ir individualių veiksmų. Jei Martynas Pocius nevengs veržtis po krepšiu, tai gali tapti labai efektyviu Lietuvos ginklu Europos krepšinio čempionate.

Sezoną Ispanijoje praleidęs Vytenis Čižauskas taip pat gali atlikti puikų prasiveržimą. Kalbant apie jį, jaunasis įžaidėjas stebina savo užtikrintumu. Nors jo statistiniai rodikliai didelio įspūdžio tikriausiai niekam nepadarys, bet pats žaidimas turėtų. V.Čižauskas užtikrintai pereina į kitą aikštės pusę, palaiko kamuolį savo rankose (kai to reikia) ir yra pakankamai tvirtai sudėtas, kad galėtų žaisti prieš aukšto lygio varžovus.

Panašu, kad J.Kazlauskas gynėją vis dar testuoja. Tuo pačiu atrodo, kad krepšininkas stratego nenuvilia.

Kitas žaidėjas, anksčiau laikytas kandidatu į įžaidėjo poziciją, kamuolio beveik neįžaidinėja. Adas Juškevičius rungtynėse prieš Švediją įžaidėjo pozicijoje sužaidė tik labai trumpą atkarpą.

Dažniausiai gynėjas rungtyniauja atakuojančio gynėjo pozicijoje, kai šalia jo aikštėje yra kitas įžaidėjas. A.Juškevičius įžaidėjo pozicijoje praleido apie penkias minutes.

Net jei A.Juškevičius beveik nežaidžia, negalima sakyti, kad jis nebūtų naudingas šiai komandai. Žaisdamas atakuojančiu gynėju, krepšininkas atliko keletą puikių perdavimų. Be to, jis yra gan taiklus metikas.

Dar taiklesnis metikas yra Martynas Gecevičius. Ankstesnės rungtynės leidžia manyti, kad komandos galutinėje sudėtyje tikrai turėtų būti M.Pocius ir Renaldas Seibutis, tad tikriausiai galime tikėtis, jog atakuojančio gynėjo pozicijoje lieka viena laisva vieta. Labai realu, kad ją užims M.Gecevičius, nes visoms komandoms praverstų toks taiklus žaidėjas. Be to, rodyti įmesti vieną ar kelis tritaškius jam nereikia daug laiko.

Tęsiant kalbą apie vakarykštes rungtynes, jose nelabai sėkmingai pasirodė Donatas Motiejūnas. Jau pastarąjį kartą minėjau, kad, nepaisant to, jog yra labai stiprus individualiai, D.Motiejūnas per daug remiasi tritaškiais. Praėjusiose rungtynėse tikslą pasiekė vos vienas tolimas metimas iš penkių.

213 cm ūgio krepšininkas išmetė beveik dvigubai daugiau tritaškių nei dvitaškių! Tiesą sakant, varžovai net neskyrė per didelio dėmesio D.Motiejūno tritaškiams. Aišku, bus rungtynių, kuriose aukštaūgis pataikys didžiąją dalį savo metimų, jei ne visus. Nesakau, kad jis turėtų atsisakyti tolimų metimų, tiesiog man atrodo, kad Donatas yra pernelyg susikoncentravęs į juos. Pats puolėjas kamuolį dažniau gauna prie tritaškio linijos nei po krepšiu. Jei kamuolys būtų įmetamas „ant ūso“, D.Motiejūnas savo žaidimu nugara galėtų padaryti daugiau žalos varžovams.

Negalima pamiršti ir Jono Valančiūno, sužaidusio įspūdingą pirmąjį kėlinį. Kalbant apie jo žaidimą, iškart galima užsiminti, kad tas apkalbėtas jo kūno sutvirtėjimas akivaizdžiai atsispindi žaidime. J.Valančiūno jau taip lengvai nebenustumsi. Dabar jau pats vidurio puolėjas stumdo savo varžovus.

Nors Švedijos priekinė linija nėra įspūdinga, tačiau toks žaidėjas, kaip Brice‘as Massamba, nėra lengvai pastumiamas. Vis dėlto J.Valančiūnas savo taškus susirinko fizine jėga.

Būtent fizine jėga, o ne kaip kitaip. Anksčiau krepšininkas daugiausiai dėmesio skirdavo deriniui „du prieš du“ ir jį nuostabiai išnaudodavo. Dabar savo didžiąją dalį taškų jis susirenka po puolime atkovotų kamuolių arba individualaus žaidimo po krepšiu. Komandos draugams belieka tik įmesti kamuolį į baudos aikštelę, o ten J.Valančiūnas arba viską sutvarkys savo jėga ir įgūdžiais, arba atliks perdavimą atsilaisvinusiam komandos draugui. O atsilaisvinusių komandos draugų būna dažnai, kadangi varžovai yra linkę dvigubinti gynybą prieš J.Valančiūną.

Šiam kartui tiek. Bus įdomu stebėti, kaip keisis komandos žaidimas, pradėjus labiau verstis pagrindine sudėtimi ir žaidžiant prieš aukštesnio lygio varžovus.