Dvylika geriausių Lietuvos krepšininkų iš Slovėnijoje vykusio Europos čempionato grįžo su sidabro medaliais, tačiau euforiją greitai užgožė užkulisiniai dalykai.

Prabėgus vos pusantros savaitės, po sėkmingiausio nacionalinės komandos pasirodymo per pastaruosius dešimt metų, nusprendė iš savo postų Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF) pasitraukti prezidentas Arvydas Sabonis, vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas bei viceprezidentas Antanas Guoga.

Lietuvos rinktinės puolėjas Martynas Pocius, kalbintas tinklalapio „BasketNews.lt“ dar prieš lemtingąjį LKF posėdį, teigė, jog į kritiką žiniasklaidoje nereaguoja, o apie Kazlauską kalba darbai – sidabro medaliai.

27 metų 196 cm ūgio krepšininkas taip pat teigė laukiantis pirmosios „Žalgirio“ dvikovos Eurolygoje su Madrido „Real“, o jo buvęs komandos draugas Rudy Fernandezas Kaune yra laukiamas išskėstomis rankomis.

– Martynai, ar dar gyvenate praėjusio Europos čempionato įspūdžiais? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Pociaus.

– Jau pasimiršę visi Europos čempionatai. Dabar visą dėmesį skiriu „Žalgiriui“. Aišku, dar buvo nedaug treniruočių, bet darbas vėl prasideda iš naujo – reikia mokytis naujus derinius, priprasti prie komandos draugų, prie trenerio sistemos.

– Ar lengva perjungti tą mygtuką iš nacionalinės rinktinės į klubą?

– Ne, lengva nėra. Psichologiškai tai turbūt ir yra sunkiausias dalykas, kaip ir visiems krepšininkams. Taip visą laiką būna. Pirmos rungtynės taip pat parodė, kad dar sunku yra persiorientuoti bei žaisti jau aukščiausioje formoje. Manau, su laiku šios problemos išsispręs ir labai smagu, kad iki pirmųjų LKL ir Eurolygos rungtynių turime dar bent 10 dienų.

– Daugelis kalba apie Lietuvos rinktinės žaidėjų nuovargį. Ar pats turite su tuo problemų?

– Visada norėtųsi daugiau laiko pailsėti, bet tokios prabangos neturime. Reikia eiti dirbti ir viskas. Sezonas juk jau prasidėjo. Net negali sau leisti atsipalaiduoti ar leisti sau galvoti, kad buvo mažai poilsio.

– Ar pirmoji dvikova su „Real“ bus kuo nors jums išskirtinė?

– Kas be ko, bus daug sentimentų ir didelis noras laimėti. Visgi žaisiu prieš savo buvusią komandą, kurioje beveik visi žaidėjai ir treneriai likę tie patys. Aišku, bus ir jaudulys, bet viską reikės nusibraukti į šalį bei žaisti sudėtingas rungtynes prieš gerą komandą.

– Galbūt treneris prieš šį mačą labiau konsultuojasi su jumis?

– Dar iki šio susitikimo toli. Turime dar uždaras draugiškas rungtynes su Kazanės „Uniks“. Treneriui aš sakiau: Jeigu reikės bent kokios pagalbos, aš visą laiką esu atviras.

– Ką prieš rungtynes pasakysite Rudy Fernandezui?

– Mes jau kalbėjome su juo Europos čempionate. Laukiame Kaune jo išskėstomis rankomis.

– Dvejus metus žaidėte „Real“ – komandoje, kuri visada kelia sau aukščiausius tikslus. Ar dabar, perėjus iš Ispanijos į Lietuvą, tos ambicijos skiriasi?

– Šiemet „Žalgiris“ turi nemažai veteranų, bet turime ir labai daug jaunimo. Kas be ko, vietinėse lygose „Žalgirio“ tikslai visada yra aukščiausi. Dėl Eurolygos nežinau. Tikslą gali kelti kad ir pavyzdžiui laimėti Eurolyga, bet turbūt niekas to nesitiki iš mūsų. Dabar mūsų tikslas yra sudėlioti ir sulipdyti komandą. Šiemet turime kautis iš visų jėgų – nagais ir dantimis. Pradžiai turime atrasti savo komandą, o tada jau matysime. Būtinai turime papulti į Eurolygos „Top 16“ etapą. Daugiau viskas jau priklausys nuo sportinės formos, traumų bei kt.

– Kiek komandai gali atsiliepti Kšištofo Lavrinovičiaus trauma?

– Nors buvo dar tik viena treniruotė, tačiau tikrai atsilieps. Kšištofas – geras aukšto lygio žaidėjas. Mums labai trūks aukštaūgio. Jeigu jis grįš tik po 5-6 savaičių, tai jo sportinė forma vėl bus dingusi. Kaip visi žinome, tai tiek vienas, tiek kitas brolis gali įeiti į aikštelę ir per 10 ar 5 minutes 18 taškų pelnyti. Dabar jau nebegalima dėl to jaudintis.

– Lietuvos rinktinėje turėjote svarų vaidmenį, „Žalgiryje“ taip pat jūsų laukia viena pagrindinių rolių. Ar jau po truputį pamirštate tą epizodinį vaidmenį, kuris jums tekdavo „Real“ komandoje?

– Aš esu toks žaidėjas, kuris kiekvienoje komandoje prisitaiko prie trenerio poreikių ar bent jau stengiuosi tai daryti. Dar buvo tik dvi treniruotės, tai apie jokius vaidmenis kol kas nekalbėjome. Dabar reikia išmokti derinius ir priprasti prie sistemos, po to jau bus ir žaidimo laikas bei rolė komandoje. Aišku, norisi žaisti daug ir gerai. Tikiuosi, jog sezonas praeis be jokių traumų. Viskas ateis su laiku, todėl nepergyvenu.

– Atslūgus emocijoms po Europos čempionato, kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą nuo pat pirmojo etapo?

– Galutinį rezultatą vertinu tikrai gerai. Turėjome gerą komandą. Lėtai įsibėgėjome, o patį piką pagavome per atkrintamąsias. Esu tikrai patenkintas. Finalas susideda tik iš vienerių rungtynių, o tą dieną prancūzai daug geriau žaidė. Tądien buvo jų diena. Bendrai paėmus, tai pliusą šiai vasarai tikrai galima uždėti.

– Daug kritikų teigia, jog lietuviams šypsojosi sėkmė – per plauką išvengta antausio nuo bosnių, gauti sąlyginai silpnesni varžovai atkrintamosiose. Ar iš tikrųjų sėkmė buvo toks didelis pergalių faktorius?

– Tokiuose čempionatuose viskas daug ką lemia, o tos sėkmės irgi turi būti. Galbūt kitoje grupėje būtume nugalėję komandas, bet dalelės sėkmės taip pat reikia.

Jeigu grįžtume į 2010 metų pasaulio čempionatą, tai, gerai sužaidę grupėje, aštuntfinalyje gavome kinus. Po to susikirto keliai su Argentinos rinktine, kuri po sunkios kovos palaužė brazilus. Prieš amerikiečius pralaimėjome, bet dėl trečios vietos žaidėme su serbais, kurie psichologiškai buvo mirę, nes dar nebuvo atsigavę po rungtynių su turkais.

Tad tos dalelės sėkmės visada reikia, bet nesakau, kad be to negalima laimėti. Ji tik padeda. Tai yra gerai. Neaišku kaip būtų buvę, jeigu būtume ketvirtfinalyje užšokę ant ispanų. Galbūt būtume sužaidę savo geriausias rungtynes ir laimėję. Sunku pasakyti kaip būtų, jeigu būtų.

– Kaip veikia tos užkulisinės kalbos, kurioms tiek Jonas Kazlauskas, tiek Arvydas Sabonis, skiria didelį dėmesį?

– Aš iš viso į tai nekreipiu dėmesio. Būdamas krepšininku to negali daryti. Darai savo darbą – žaidi krepšinį ir tiek.

– Bet ar pavyksta visiškai atsiriboti nuo to?

– Vis tiek įsijungi krepšinio naujienų puslapius, bet realiai viską ką pamatai, tai būna tik antraštė. Jeigu matau, kad straipsnio nenoriu skaityti, tai ir neskaitau. Kitas naujienas, nesusijusias su tavo veikla, tai tikrai paskaitau. Visiškai atsiriboti neįmanoma – tada reikėtų nelįsti į internetą ir neskaityti nieko. Kiekvienas daro savaip. Atsirenki ką nori skaityti ir ko tau reikia.

– Kokį įspūdį jums, pirmą kartą dirbant su treneriu Kazlausku, paliko jo krepšinio filosofija ir vadovavimas komandai?

– Nenoriu daug apie tai kalbėti. Kaip bebūtų mes tapome Europos vicečempionais ir tai jau daug sako. Daugiau nesinori komentuoti, nes pas mus Lietuvoje yra trys milijonai kritikų ir trenerių, kurie atrodo vienas už kitą galėtų geriau padaryti. Trenerio darbas iš tikrųjų yra labai sunkus.