Prie legendinio klubo šturvalo debiutavęs Paulius Jankūnas su 2024-ųjų iššūkiais susitvarkė, nors pamokų kaina nebuvo pigi. Banguotai praėjusį sezoną pradėję žalgiriečiai prieš pat Naujuosius sunkiai, bet apsisprendė išsiskirti su tuometiniu Lietuvos rinktinės strategu Kaziu Maksvyčiu.

2024-ųjų pradžioje klubo sirgaliai nepatikliai stebėjo ekstravagantiškojo Andrea Trinchieri pirmuosius žingsnius jų šventovėje. Nors itališkos reformos davė vaisių – žalgiriečių rankose suspindo Karaliaus Mindaugo taurė, pavasaris buvo negailestingas. Žiauri Keenano Evanso trauma, pralaimėta LKL finalo serija ir A. Trinchieri kandidatūra vėl ėmė kelti rimtų abejonių. Visiems - tik ne P. Jankūnui.

Po drauge su italu praleistos darbingos vasaros, „Žalgirio“ 80-mečio renginyje klubo prezidentas su savo žmona Ieva spaudė ranką garbingiems svečiams ir žadėjo išlaikyti aukštai plazdančią žalią baltą vėliavą.

„Ar pavyko įgyvendinti pažadą?“, – pradėjome pokalbį su P. Jankūnu.

„Spręsti dar ankstoka. Vis dėlto aikštelėje būdavo paprasčiau: kaip pasiruošiu, taip ir sužaisiu. Vadovo pareigose yra daugiau požiūrio kampų, nuomonių, kurias privalau išklausyti ir įvertinti“, – mūsų dienraščiui pasakojo pašnekovas.

– Kokie jums ir „Žalgiriui“ buvo 2024-ieji?

– Labai intensyvūs ir kupini iššūkių. Buvo ir trenerių keitimas, ir lyderio K. Evanso trauma. Po to – nesėkminga LKL finalo serija. Vasara, per kurią reikėjo perrinkti komandą. Organizacijai tai buvo mokymosi metai. Po praėjusio sezono pasidarėme išvadas, atlikome reikiamas korekcijas.

– 2023/2024 m. sezoną jūs asmeniškai pasitikote su startiniu jauduliu. Šį sezoną – jau turbūt su patirtimi ir aiškesniu suvokimu, kas jūsų laukia?

– Prieš praėjusį sezoną atrodė, kad vyksta pergalingų sezonų tęstinumas ir kad vėl pasieksime norimą rezultatą. Bet krepšinyje nebūna iš anksto garantuotų pergalių. Lygiai taip pat ir klubo veikloje. Prieš šį sezoną optimizmo buvo jau daugiau, nes „pagilinome“ komandos sudėtį, kad turėtume daugiau galimybių lygiavertei žaidėjų rotacijai, apsidraustume nuo traumų pasekmių. Bet kai kurių dalykų tiesiog negali numatyti. Pavyzdžiui – netikėto Tyrone’o Wallace’o išvykimo (30-mečiui amerikiečiui buvo planuojamas svarbus vaidmuo, bet jis jau spalio mėnesį dėl asmeninių priežasčių paprašė nutraukti sutartį, – aut. past.). Privalėjome skubiai reaguoti į šią situaciją. Padėjo tai, kad jau turėjau sezono vadovavimo patirtį, tad buvo šiek tiek lengviau.

– Grįžkime į 2024-ųjų pradžią. Metai prasidėjo labai įtemptai – buksuojantys rezultatai, sukrėtimai trenerių poste. Turbūt nepavydėtinas etapas dar tik pradedančiam „Žalgirio“ prezidentui?

– Neslėpsiu, buvo ir streso, ir nemigo naktų. Kaip vadovas su tokiomis situacijomis susidūriau pirmą kartą. Patyriau įtampą, visiškai kitokią nei kai buvau žaidėjas. Nebesu vienas iš dvylikos, esu tas, kuris turi prisiimti atsakomybę. Prieš svarbius sprendimus stengiausi pasverti, ar gerai įvertinau pasekmes, ar jau laikas tokiam sprendimui. Gal tai tik laikina duobelė, o gal jau bręsta krizė, kurią reikia spręsti nedelsiant. Žinoma, man labai padėjo kolegos. Per praėjusį sezoną supratau, kad vienam visur suspėti ir susiorientuoti bus sudėtinga, tad pasikviečiau mūsų jaunimo sistemą kuravusį Gediminą Navicką, kuris tapo „Žalgirio“ sporto direktoriumi. Su juo galiu išdiskutuoti visus sportinius sprendimus.

Suprantu, kaip Lietuvos žmonėms rūpi „Žalgiris“ ir veiksmai, susiję su klubu. Žinojau, kad bus nemažai kritikos.

– Atėjus A. Trinchieri, rezultatai vis dar bangavo, buvo neaišku, kaip po K. Maksvyčio italą priims komanda ir sirgaliai. Turbūt rizikavote ir savo paties reputacija – pirmas jūsų vadovavimo sezonas, ir toks nestabilumas?

– Atsakomybę ir riziką įvertinau dar prieš ateidamas į šias pareigas. Suprantu, kaip Lietuvos žmonėms rūpi „Žalgiris“ ir veiksmai, susiję su klubu. Žinojau, kad bus nemažai kritikos. Turėjau užsiauginti storesnę odą. Tačiau turiu aiškią klubo viziją, žinau, ko privalau siekti, kad „Žalgiris“ būtų pergalingas klubas.

– Įtemptais laikotarpiais ieškome atramos, protingų patarimų, autoritetingų nuomonių. Kas yra jūsų autoritetai ar patarėjai?

– Kalbant apie tuos, kurie padeda ne tik sportiniuose sprendimuose, šalia yra mūsų komandos konsultantas, psichologijos ir lyderystės mentorius Gintautas Cibulskas. Daug patarimų duoda ir vienas komandos savininkų Tomas Okmanas („Tesonet“ įmonių grupės vadovas, – aut. past.). Jis turi milžiniškos patirties, matęs daug organizacijos valdymo situacijų, pateikia įdomių požiūrio kampų, kurių pats gal nepastebėčiau. Akiratį praplečia ir Eurolygos klubų vadovai, su kuriais plačiau pabendraujame savo biure prieš namų rungtynes.

– Kada lengviau atsikvėpėte ir suvokėte, kad A. Trinchieri yra tinkamas treneris jūsų gimtajam „Žalgiriui“?

– Dar prieš pasirašant sutartį žinojau, kad Andrea yra stiprus krepšinio taktikas. Jau po pirmosios jo darbo savaitės ar dviejų Kaune man tapo visiškai aišku, kad treneris moka organizuoti darbą, išsireikalauja iš žaidėjų tinkamo požiūrio ir tvarkos. Mačiau, kiek daug dėmesio jis kreipia į smulkias detales treniruotėse. Pamato klaidą – tuoj pat stabdo žaidimą ir taiso, kad tai neišaugtų į didesnę problemą rungtynėse. Tuo italas panašus į Šarūną Jasikevičių. Jis dega noru nuolat augti kaip specialistas.

– A. Trinchieri – labai spalvinga, bet turbūt ir sudėtinga asmenybė. Ar lengva su juo rasi bendrus sprendimus renkantis žaidėjus arba dėl sutarčių pratęsimo, galbūt net kai kurių žaidimo momentų?

– Su juo nėra sunku. Aišku, jis temperamentingas, tad jo emocijos ryškesnės. Po rungtynių autobuse arba per vakarienę stengiuosi nelįsti į akis, nes matau, kad jis mintyse „peržaidinėja“ tą mačą iš naujo. Kaip žmogus jis – išprusęs, gali diskutuoti politikos, istorijos, daugybe kitų temų. Reikia pamatyti, kaip Andrea ginčijasi su Tučiu (asistentu Tautvydu Saboniu, – aut. past.) apie maisto gaminimą. Tutis įsivaizduoja esąs neblogas virtuvės šefas, bet panašu, kad iki Andrea jam dar toloka.

Eriko Ovčarenkos/BNS nuotr.

– Didžiausias 2024 m. smūgis – pralaimėtas LKL čempionų titulas. Ar tada nekilo pagunda pakeisti trenerį, perkratyti visą komandos sudėtį?

– Klausimų dėl A. Trinchieri nebuvo, nes jis, atvykęs sezono viduryje, neturėjo šanso padirbėti visą normalų sezoną. Jis rado tokią komandą, kokią surinkome iki jam ateinant, ir negalėjo atlikti didelių pakeitimų. Todėl vasarą jam padėjome suformuoti tą kolektyvą, kokio jis norėjo. Žinoma, LKL finale pralaimėti „Rytui“ buvo labai apmaudu. Net ir netekę K. Evanso mes turėjome visus ginklus, kad iškovotume aukso žiedus. Taip neatsitiko, nes lemiamais momentais buvome įpratę dairytis į Keenaną, o vaidmenų persiskirstymas taip ir neįvyko. Teko daryti atitinkamas išvadas ir vasarą gerokai patobulinti mūsų sudėtį.

– Vasarą vyko atranka į olimpines žaidynes. Kaip paaiškintumėte, kodėl mūsų rinktinės jau beveik dešimtmetį nėra olimpiadose?

– Turint tokią gerą krepšinio mokyklą, tokius kokybiškus žaidėjus ir žinant visą šlovingą mūsų istoriją, tiek laiko nepatekti į olimpiadą yra skaudu. Man pačiam būdavo labai neįprasta, kai žaidynėse Paryžiuje pažiūrėdavau kitas sporto šakas, kur startuodavo lietuviai, arba kitų krepšinio rinktinių susitikimus, bet likdavo jausmas tarsi vakare dar turėtų būti pagrindinis akcentas, kuriame žais mūsiškiai. Galiausiai man, kaip turbūt visiems sirgaliams, tekdavo skirstytis nuo TV ekrano be svarbiausio deserto… Dabar turime naujus rinktinės trenerius ir vadovus, naują federacijos valdžią. Matysime, kaip jiems seksis įgyvendinti tautos lūkesčius.

– Pakalbėkime apie „Kauno Žalgirio“ futbolo projektą, kuriam vadovauja jūsų bendražygis Mantas Kalnietis. Šiemet žalgiriečiai vėl grįžo ant prizininkų pakylos A lygoje, tačiau jų virtuvėje netrūko sukrėtimų ir nuolatinių trenerių permainų. Ar su Mantu diskutuojate apie futbolo klubo valdymą, ar dalijatės patirtimi?

– Žinoma, kad susėdame ir aptariame situacijas, su kuriomis jis susiduria futbole, o aš – savo kolektyve. Mantui pradžia futbole yra intensyvi, juolab kad jis pakeitė sporto šaką. Gerai, kad dar pačiam nereikia žaisti. Būtų liūdna... (juokiasi). Jo tikslai yra dideli, o rezultatų visiems norisi kuo greičiau, bet tam reikia laiko. Matau, kad jis auga kaip vadovas ir eina teisingu keliu.

– Ar esate patenkintas dabartine savo komandos sudėtimi?

– Iš esmės taip. Sezono pradžioje nebuvo gražaus žaidimo, bet pergales vis tiek rinkome – tai po taškelį, tai po du, bet lamėdavome. Netikėtai išvykus Tyrone’ui Wallace’ui, operatyviai radome pamainą – Lonnie Walkerį. Kol kas esame patenkinti. L. Walkeris atvažiavo su tinkama darbo etika. Jis nenori tempti antklodės vien tik į savo pusę. Atvirkščiai, vis skatina Sylvainą Francisco ir kitus imtis iniciatyvos, bet kai reikia, gali tai daryti pats. Aišku, dar visko pasitaiko, bet manau, kad mums visiems reikia laiko, kad maksimaliai išnaudotume didžiules jo galimybes.

– Ar to laiko turėsite?

– L. Walkeris turi galimybių išvykti iki maždaug vasario vidurio. Kol kas nesame sulaukę signalo iš agento ar NBA, kad jis ruoštųsi išvykti. Šnekamės su NBA klubų vadovais, specialistais, domimės, kokia yra ankstesnė praktika, kad sezono viduryje žaidėjas gautų gerą pasiūlymą. Ne minimalią sutartį, bet jį tenkinančias sąlygas. Kol kas į perspektyvą žiūriu pozityviai. Jis ir pats mėgaujasi atmosfera Kaune, darbu treniruotėse, lyderio vaidmeniu. Žodžiu, yra nemažai argumentų, kad jis iki sezono pabaigos liktų su mumis laimėti titulus ir įrodyti savo tikrąją vertę.

– Jūsų abu sūnūs lanko krepšinį. Vyresnėliui Matui neseniai sukako šešiolika. Kada matysime Jankūną jaunesnįjį „Žalgirio“ dublerių, o gal ir pagrindinėje komandoje?

– Sūnus tik šiemet perėjo į „Žalgirio“ akademijos pirmąją komandą. Matui reikia adaptuotis, nes jis susiduria su didesnio ūgio bei atletiškumo varžovais, didesniu žaidimo greičiu. Noro jis tikrai turi, treniruojasi nuoširdžiai. Tai man, kaip tėčiui, yra svarbiausia. O kaip susiklostys jo kelias, priklauso ne nuo manęs, o nuo jo paties.

M.Jankūnas seka tėčio pėdomis, bet spaudimo nejaučia.                                                          zalgiris.lt nuotr.

– Pernai puikia prieškalėdine dovana jums tapo filmas „Kapitonas“. Kokių įdomiausių, brangiausių atgarsių apie jūsų biografinį filmą sulaukėte?

– Iškart po premjeros išgirdau labai daug gerų žodžių, tačiau praėjo metai, aš viską jau buvau lyg ir primiršęs. Bet neseniai nuėjau prie Kauno eglutės ir kaip tik išvakarėse tą filmą parodė LRT. Buvo malonu, kai nepažįstami žmonės priėjo, pasakė itin šiltų žodžių. Smagu, kad jie įžvelgė paprasto Kauno vaikinuko vertybes, norą, ryžtą pasiekti kažką reikšmingo savo klubui ir miestui. Labiausiai norėčiau, kad tas filmas įkvėptų jaunimą sekti mano pėdomis.

– Atėjo didžiosios metų šventės. Kaip jas švenčiate?

– Naujuosius metus įprastai sutinkame platesniame rate su draugais, jų vaikais. Kūčias ir Kalėdas – tik su pačiais artimiausiais: savo šeima, sesės šeima, tėveliais, dieduku. Kasmet šventėms stengiamės ištrūkti iš miesto šurmulio į savo sodybą.

– Kokios dovanos norėtumėte 2025 metais?

– Sau – nieko materialaus. Tiesiog, kad būtų sveiki artimieji. Kad vaikams sektųsi mokslai, kad jie būtų motyvuoti sporte. O „Žalgiriui“ – kad nebūtų traumų. Ir aišku – kuo daugiau pergalių! Turime susigrąžinti pernai prarastus LKL čempionų žiedus. Privalome vėl apginti KMT titulą. Eurolygoje reiktų patekti į atkrintamąsias varžybas, o tada… Matysime.