Kaip susitarti, bet nepataikauti ir nenutylėti nepatogių dalykų, plačiau papasakojo mediatorė ir koučerė Milda Hernandez.

– Esate šeimos ginčų mediatorė. Papasakokite, kas tai per profesija?

– Tai yra pagalba žmonėms, kurie turi, pavyzdžiui, šeimos ginčą, išgyvena skyrybas.

– Jei kalbėsime ne apie besiskiriančių, o santykiuose esančių porų ginčus, kai kurie sako, kad išvis niekada nesipyksta. Ar tai realu?

Dažniausiai tie, kurie sako, kad visai nesipyksta, būna užkietėję nuoskaudų kaupikai.

– Sakyčiau, išimtiniai atvejai su tam tikromis sąlygomis: jeigu žmonės yra pakankamai brandūs, geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, geba komunikuoti ir derinti savo skirtumus. Dažniausiai tie, kurie sako, kad visai nesipyksta, būna užkietėję nuoskaudų kaupikai.

– Kartais nesipykstama vieno iš poros sąskaita – nutylimi poreikiai, nuryjamos nuoskaudos. Kuo tai gali būti kenksminga?

– Man atrodo, kad tai nėra veiksminga ilgalaikėje perspektyvoje. Tuo momentu išvengiama konflikto eskalacijos, bet tie dalykai kaupiasi ir anksčiau ar vėliau „sprogsta“. Jeigu mes tiesiogiai nesugebame iškomunikuoti, kas mums ir kodėl nepatinka, tada prasideda kitokia komunikacija: mini priekaištai, priekabės dėl visiškai kitų dalykų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar galima sakyti, kad šiek tiek pasipykti gali būti net sveika?

– Tai visiškai žmogiška ir natūralu dėl vieno paprasto dalyko – mes esame emocionalios būtybės ir prie tam tikrų aplinkybių – darbo, streso, įtampos, skubėjimo, nenumatytų atsitikimų ar dar ko nors – patiriame emocines iškrovas. Tik klausimas, kaip mes gebame savo emocijas valdyti ir išreikšti. Natūralu, kad ne visada pavyksta ir kartais „sprogsime“, paburbėsime ar pikčiau atsakysime, bet čia reikalinga ir kito žmogaus išmintis pastebėti, jog tau kažkas yra negerai.

Mes dažniausiai įsiveliame į turinį – kaip tu su manimi kalbi ir panašiai, bet tas žmogus irgi turi savo išgyvenimų, gal jis dar yra savo vidiniame procese, gal jam reikia atsitraukti, pabūti. Sakyčiau, kad reikėtų daugiau empatijos vienas kitam.

Mums reikia išmokti klausyti, o tam reikia išmokti paprasto dalyko – užduoti klausimus.

– Ar galima išmokti kokybiškai pyktis?

– Galime, jeigu ugdome vieną įgūdį – aktyvų klausymąsi. Kalbėti mes dar mokame, bet čia ir yra visa problema. Du žmonės turi skirtingą požiūrį, kaip vyksta jų pokalbis: aš sakau, kaip man atrodo, ką aš galvoju, o jei tai nesutampa su tavo požiūriu, tada žmogus iš karto sako „o aš manau kitaip“ ir turime nebe vieną klausantį, bet du kalbančius. O kur tai veda? Iki aukštėjančio tono, o paskui, žiūrėk, ir skraidančių lėkščių.

Mums reikia išmokti klausyti, o tam reikia išmokti paprasto dalyko – užduoti klausimus. Tai yra, kai susiformuoja kitokia nuomonė, šiek tiek padėti tą savo filtrą į šoną ir padėti kitam žmogui atsiverti, klausiant, „o ką tu turi omenyje?“, „dėl ko tau tai svarbu?“ Tai yra konstruktyvi diskusija, kurioje abu išsikalbėję prieisime tam tikrus susitarimus. Pavyzdžiui, vyrai galvoja, kad komunikuoja labai gerai, bet jų diskusijos dažnai tampa debatais, per kuriuos reikia įrodyti, kas yra teisus.

– Kaip išlaikyti savo ribas su pagarba?

– Tam reikia tam tikros brandos. Pirmas dalykas – pažinti ir žinoti savo ribas. Dalis žmonių ne tik kad jų nežino, bet ir bijo jas atstovėti, nes kita pusė pradeda kokį nors manipuliacinį žaidimą. Dažniausiai moterys patiria didesnį emocinį krūvį, kaltinimų ar grasinimų. Tokiais momentais kitam žmogui bandoma sukelti pareigos jausmą, kad jis privalo ką nors daryti arba sukelti kaltę ar gėdą. Tai, jei jaučiame, kad esame puolami, mano rekomendacija būtų: jei nebesugebame suvaldyti pokalbio arba prasideda kaltinimai, įžeidinėjimai ar grasinimai, tiesiog pasakyti „stop“, išsiskirstyti į skirtingus kambarius, susigrąžinti normalią fiziologinę būseną ir su ramesne nuotaika bandyti kalbėtis.

– Ar yra toks santykių etapas, kai ginčai baigiasi, nes tiesiog gerai pažįsti vienas kitą ir neįsiveli į konfliktus?

– Be jokios abejonės. Tie, kurie kurdami santykius pasitikrina tam tikrus dalykus, kaip elementariai suderinamumą, kokį požiūrį į gyvenimą turi abu, kokie jų tikslai ir ar jie eina ta pačia kryptimi, dažnai išvengia konfliktų. Dažnai būna, kad dėl „chemijos“ žmonės susižavi, sako, kad „priešingybės traukia“, o kai pradeda kartu gyventi, tos priešingybės pasirodo esą kliūtimi.

Reikėtų įsivertinti tam tikrus dalykus. Mes skirtingi, tai faktas, bet esmė santykiuose yra gebėjimas suderinti skirtumus, kad jie mus abu augintų ir vestų į priekį, o ne trukdytų vienas kitam gyventi.