Anot jos, vaikams taip pat sunku prisiimti didesnę atsakomybę, o to jie daryti ir neturėtų, todėl apie kai kurias rimtas šeimos problemas vaikams geriausia iš viso nežinoti ar sužinoti tik tada, kai tai yra būtina.

– Kalbėdamas apie tėvų ir vaikų draugystę, vaikų elgesio terapeutas Jamesas Lehmanas primena, kad draugai – tai grupė žmonių, turinčių panašų požiūrį į įvairius dalykus ir gyvenimą. Vaikai ir suaugusieji turi labai skirtingą požiūrį į gyvenimą ir tai, kas yra teisinga, o kas – ne. Kitur rašoma, kad draugai – tai bendros aplinkos nariai, pavyzdžiui, bendradarbiai ar bendramoksliai, taip pat žmonės, kurie gerai supranta vienas kitą, jaučia simpatiją ir linki vienas kitam gero. Viena vertus, vaikų ir tėvų požiūriai į gyvenimą bei pomėgiai labai skirtingi, kita vertus, jie yra bendros aplinkos nariai, vienas kitam linki gero ir jaučia simpatiją. Taigi, kokia yra tėvų ir vaikų draugystė?

– Manau, kad tėvai ir vaikai gali būti draugais, tačiau yra skirtingų požiūrių į tai, kas yra draugas. Kai kurie sako, kad draugais gali būti žmonės, kurių santykiai lygiaverčiai, t. y. kad draugai duoda ir ima panašiai. Tokiu atveju tėvai ir vaikai negalėtų būti draugais. Tėvai yra tie, kurie turėtų rūpintis vaikais, užtikrinti jų saugumą, aprūpinti vaikus, pasirūpinti, kad vaikai būtų sveiki, laiku nueitų į darželį ar mokyklą. Vaikai pareigų turi kur kas mažiau negu jų tėvai, todėl šiuo atveju negalime kalbėti apie lygiavertiškumą.

Bet, jei kalbame apie šiltą emocinį ryšį, manau, jo siekti tikrai galima. Daugelyje šeimų toks ryšys yra. Įžymybės, kurios sako, kad mama yra geriausia draugė, tikriausiai tai ir turi galvoje. Kita vertus, kur kas rečiau galime išgirsti mamas, sakančias, kad dukra yra jos geriausia draugė. Atrodo, kad vaikams svarbiau būti draugais su tėvais, nei tėvams su vaikais.

– Norėčiau aptarti priešingą situaciją – kai tėvai nori būti draugais su savo vaikais, prisirišti juos prie savęs. Galbūt tokiu atveju kalbėtume apie tokią draugystę, kai žmonės vienas nuo kito neturi paslapčių, kartu leidžia laiką ir priima sprendimus. Juk draugai taip dažniausiai ir elgiasi. Ar tokia draugystė tarp tėvų ir vaikų yra geras bei siektinas dalykas?

– Manau, kad tėvų ir vaikų gebėjimas atlaikyti tam tikrą informaciją vis dėlto skiriasi. Ką aš turiu omenyje? Pavyzdžiui, tėvams išgirsti, kad vaikas buvo atstumtas draugų, kad paauglys sūnus ar dukra nusivylė pirmąja meile, yra tai, ką jie gali suprasti, priimti ir palaikyti. Bet ar vaikas tikrai galėtų atlaikyti tai, kad tėtį atleido iš darbo ir dabar jie neturės pinigų išsimokėti dvidešimčiai metų pasiimto kredito? Vaikui tai tikriausiai būtų per didelis krūvis.

Praktikoje tenka susidurti su atvejais, kai vaikai tokias problemas sprendžia bent jau emociškai. Tikrai būna situacijų, kai vaikas sako – turiu mažiau valgyti, kad tėvai turėtų daugiau pinigų ir mes galėtume susimokėti už komunalines paslaugas. Būna atvejų, kai tenka palaikyti mamą, kuriai labai liūdna, nes ji skiriasi arba jau išsiskyrė su tėčiu ir jaučiasi vieniša.

Vaikai tikrai stengiasi ir daro labai daug, bet tai ne jų jėgoms. Jie turėtų rūpintis visai kitais dalykais – kaip elgtis mokykloje ar bendrauti su bendraamžiais, o ne kaip surasti mamai draugą, kuris ją pralinksmintų. Galima atvirai kalbėtis ir dalintis paslaptimis, bet tėvai turėtų pasverti, kiek ir kokios informacijos jie pateikia vaikui ir kaip jis į tai reaguos.

Vienas dalykas, kai mama sako – šią savaitę negalime nusipirkti skanėstų ar žaislų, bet tai galėsime padaryti mėnesio pabaigoje, kai gausiu atlyginimą. Visai kas kita, kai vaikui reikia paaiškinti, kad būtina labai stipriai taupyti ir suskaičiuoti, kiek pinigų liko iki mėnesio pabaigos. Vaikui to gali būti per daug. Jis, nuskriausdamas save, gali pradėti spręsti ne savo problemas. Rūpintis pinigais ir planuoti išlaidas turi ne vaikai, o tėvai.

– Įsivaizduokime, kad aš esu mama ir sakau, kad šeimoje absoliuti demokratija – visi lygūs, kartu priimame sprendimus, vieni nuo kitų neturime jokių paslapčių. Ką pasakytumėte apie tokią situaciją?

– Jeigu šeimoje absoliuti demokratija, bandau įsivaizduoti, kad tokia šeima susėda ir svarsto, ką veiksime sekmadienį. Gali būti, kad vaikai pasakys – mums pietauti nebūtina. Nieko keisto, kad mažesni vaikai nori visą dieną suptis ant karuselių, valgyti ledus, eiti miegoti labai vėlai – iš prigimties vaikai nelinkę laikytis kažkokių taisyklių. Todėl jas turėtų įvesti tėvai.

Tokiu atveju tėvai nebus geri draugai, nes geras draugas nesako – tau jau laikas miegoti. Priešingai, jis gali sakyti, kad normalu eiti miegoti 12 val., 1 val. ar 2 val. nakties. Vargiai įmanoma pasiekti, kad šeimoje galiotų visiška demokratija.

Kita vertus, demokratija galima sprendžiant labai konkrečius klausimus, pavyzdžiui, ką veiksime sekmadienį po pietų. Vienas sako, kad nori eiti suptis karuselėse, kitas – į parką, o kažkas nori žiūrėti televizorių. Tada galima balsuoti, nuspręsti, kad šį savaitgalį darysime vienaip, o kitą – kaip pageidauja kitas šeimos narys. Vis dėlto sprendžiamasis balsas atitenka tėvams.

– Dažnai tvirtinama, kad sunkiausia yra nuspręsti, ką sakyti vaikui skyrybų atveju.