Daugybė problemų

Disleksija – sutrikimas, dėl kurio žmonėms sunku skaityti, rašyti, skaičiuoti, nepaisant vidutinio arba aukšto intelekto. Žvelgdami į tekstą, jie dažnai mato raidžių raizgalynę, raidės jiems tarsi bėgioja, susikeičia vietomis arba išnyksta. Apie šį sutrikimą garsiau prabilta reaguojant į logopedės, specialiosios pedagogės, DYSLEXIA centro įkūrėjos Jurgitos Pocienės emocingą įrašą feisbuke. Jį moteris paskelbė po vienoje sostinės mokyklų vykusio Vaiko gerovės komisijos posėdžio, kuriame svarstytas disleksiko paauglio elgesys ir mokymosi problemos. Posėdyje J. Pocienė atstovavo šiam paaugliui.

Specialistė įvardijo problemas, dėl kurių disleksikai vaikai Lietuvoje nesulaukia pagalbos. Viena jų – nors psichologams, logopedams disleksija gerai žinoma, parengta leidinių, vyksta mokymai, tačiau visoje Lietuvoje veikiančios pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), turinčios nustatyti konkrečius vaiko mokymosi sunkumus ir pateikti rekomendacijų, kaip su tokiais vaikais dirbti, disleksijos nenustato.

Ar jums nusispjauti, kad jie savęs nekenčia, nes mokykla iš jų padaro kvailius, nevykėlius, tinginius ir melagius?

„Nors vaikų su disleksijos sutrikimu mokyklose yra daugiau nei 15 proc., Lietuvoje disleksijos nėra. Nes taip nusprendė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Yra skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimas, tačiau disleksijos nėra. Su visa kompleksine puokšte, kuri paskui save velka nerimo ir emocijų sutrikimus, panikos atakas, savižalą ir net suicidą“, – rašė J. Pocienė.

Ji pasakojo, minėtoje mokykloje dar vasarą savo iniciatyva surengusi nemokamą seminarą apie disleksiją ir apie tai, kaip su tokiais vaikais dirbti. Tačiau sausį surengtame posėdyje teigė gavusi tarsi šlapiu skuduru per veidą: Vaiko gerovės komisijos atstovė tuomet tvirtino, esą nei jie, nei pedagogai neprivalo žinoti apie disleksiją, juo labiau kad ir PPT išvadose įrašyta ne disleksija, o tik skaitymo ir rašymo sutrikimas.

„Jie ne tik kad privalo, jie daro nusikaltimą leisdami sau nežinoti. Juolab kad medžiaga sukramtyta ir padėta ant lėkštutės. (...) Ei, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, gal laikas daiktus vadinti tikraisiais vardais ir priimti teisingus sprendimus? Įvardyti, išaiškinti, atrasti būdų, kaip padėti ir nebeignoruoti? Kiekvienoje mokykloje vaikų su DYS (disleksija – red. past.) sutiksime dešimtis. Ar jums nusispjauti, kad jie savęs nekenčia, nes mokykla iš jų padaro kvailius, nevykėlius, tinginius ir melagius? Ar žinote, kodėl jie meluoja ar tingi? Nes nebemato kito kelio. Ar žinote, kodėl jie save žaloja ar, velnias žino, ką vartoja? Nes nebemato motyvacijos niekur, kas susiję su mokslu ir mokykla“, – feisbuke rašė J. Pocienė.

Minėtas įrašas sulaukė daug komentarų. „Aprašėte mano sūnaus situaciją. Dar blogiau, kad: 1. Mokytojams tėvai yra tik išprotėję dėl savo vaiko supertėveliai, todėl mano žodžiai yra niekiniai, mano patarimai, ką daryti, kaip dirbti, irgi yra niekiniai. 2. PPT išvados ir rekomendacijos yra apie nieką, jokių realių patarimų ir darbo metodikų (man visada PPT kartoja: mokytojai viską žino). 3. Nėra jokios kontrolės, priežiūros ar kuravimo sistemos, kuri, iškilus problemų, atstovautų vaikui, tikrintų mokytojo darbą“, – rašė viena mama.

Paaiškėja mokykloje

„Kauno dienai“ J. Pocienė sutiko plačiau papasakoti apie disleksikams vaikams mokyklose kylančias problemas. Pasak jos, iki to laiko, kai tenka mokytis skaityti ir rašyti, niekas paprastai nė neįtaria, kad šie vaikai – kiek kitokie.

„Viskas išryškėja pirmoje klasėje: kiti vaikai skaito, rašo, o jie – ne. Tada iki tol buvęs linksmas vaikas ima užsisklęsti, dažnai tampa tylesnis už kitus – stengiasi likti nepastebėtas. Mokykloje tokiems vaikams atsiranda nuolatinės nesėkmės pojūtis, nes, kad ir kiek jie stengtųsi, vis tiek padarys klaidų ir gaus blogą pažymį. Prasideda patyčios. Iš kitų vaikų, kartais – ir iš mokytojų pusės. Atsiranda nuolatinis stresas, nerimas, vėliau gali prasidėti net panikos atakos, savęs žalojimas, bandymai nusižudyti“, – apie kylančias didžiules problemas, kai pagalba nesuteikiama laiku, užsiminė J. Pocienė.

„Deja, vaikai su disleksijos sutrikimu Lietuvos mokyklose nurašomi. Nepaisant aukšto intelekto, nepaisant, kad yra kūrybiški, išsiskiriantys abstrakčiu mąstymu, kitokiu požiūriu, gebantys atrasti ir pasiūlyti netradicinių sprendimų. Jie nuolatos gauna blogus pažymius. Nemažai tokių vaikų nebaigia mokyklos, tampa išlaikytiniais. Arba yra išgrūdami į profesines mokyklas. Nepaisant to, kad gali daug daugiau“, – teigė specialistė, pati auginanti vaiką su disleksijos sutrikimu.

Ji įsitikinusi: valstybė turėtų būti suinteresuota, kad tokie žmonės užaugę netaptų jai finansine našta.

Komentuodama vienoje Vilniaus mokyklų nutikusį atvejį pašnekovė priminė, kad vaikai, susidūrę su mokymosi sunkumais, yra siunčiami į PPT.

„Jei ši tarnyba nustato disleksiją – savo išvadose ir teikiamose rekomendacijose to neparašo, rašo: skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimas. Tačiau disleksija iš tiesų apima kur kas platesnį sunkumų spektrą nei minėtas sutrikimas, – apie termino eliminavimo sukeliamą painiavą užsiminė J. Pocienė. – Visus tuos sunkumus mokytojai, kiti specialistai dabar gali ignoruoti, teigdami, kad apie tai PPT išvadose nerašoma. Reali kompleksinė pagalba tokiam vaikui neteikiama. Vien tik popierinės schemos, kurios gyvai neveikia.“

Vaikams, kuriems PPT nustato skaitymo ir (arba) rašymo sutrikimą, priklauso logopedo, specialiojo pedagogo paslaugos. Pašnekovės teigimu, kuo mažesnis vaikas, jaunesnė klasė, tuo daugiau šansų, kad jis tokią pagalbą gaus. Vyresnėse klasėse pagalba paprastai neteikiama.

„Tačiau net ir disleksikams pradinukams teikiama pagalba nelabai intensyvi, nes vaikų su specialiaisiais poreikiais – daug. Jie net ir pradinėse klasėse gauna ne daugiau kaip vieną asmeninės pagalbos užsiėmimą kartą per savaitę, jei apskritai jį gauna. Nors tokios pagalbos jiems reikėtų kasdien. Vyresnėse klasėse logopedas nebepadės – reikia psichologo, specialiojo pedagogo pagalbos. Šiems vaikams sunku ne tik išmokti kai kuriuos dalykus, bet ir patiems planuoti savo laiką, darbus. Jiems reikėtų ir padėjėjų – mentorių, kurie pasakytų: pirmiausia padaryk tai, o paskui – tai. Tačiau Lietuvoje mentorių neturime“, – specialistų trūkumą kaip vieną iš problemų įvardijo pašnekovė.

Vis dėlto ji įsitikinusi: savotiškais mentoriais disleksikams mokyklose galėtų tapti specialieji arba socialiniai pedagogai.

Problema: disleksijos simptomai būdingi 5–20 proc. vaikų ir paauglių, tačiau Lietuvos mokyklose su jais neskubama dirbti kitaip, į rekomendacijas mokytojai dažnai neatsižvelgia. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

„Jei visi – šeima, mokytojai, specialieji pedagogai – vieningai dirbtų, tokie vaikai mokykloje didelių nesėkmių, psichologinių traumų nepatirtų“, – įsitikinusi disleksijos specialistė, pasigendanti realaus, o ne popierinio Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dėmesio disleksijos problemai. Jo ji teigė nesulaukusi nei po vizito ministerijoje prieš keletą metų, nei dabar, paskelbusi įrašą feisbuke.

Rekomendacijas ignoruoja

J. Pocienės teigimu, feisbuke jos aprašytas atvejis yra tipiškas: „Yra nemažai mokyklų, kurių mokytojams, kitiems su vaiku dirbantiems specialistams yra daug lengviau pasakyti, kad jie nieko nežino apie disleksiją, nei pripažinti šį sutrikimą ir su disleksikais dirbti kitaip.“

Dirbant su tokiais vaikais, PPT rekomenduoja mokytojams mažinti užduočių skaičių, skirti daugiau laiko joms atlikti, jas supaprastinti, formuluoti paprastesniais, trumpesniais sakiniais, atsiskaitymus jiems parengti testų forma, be to, neversti kalbėti, skaityti prieš klasę ir pan.

„Minimaliai pagalbai tokių rekomendacijų užtektų, jei tik į jas mokytojai, kiti specialistai atsižvelgtų. Deja, PPT rekomendacijos labai dažnai net neperskaitomos. Taip buvo mano minėtoje mokykloje. Sužinojau, kad kontroliniai darbai disleksiškam vaikui duodami tokie kaip visiems mokiniams, t. y. pateikiami ilgi sudėtingi atviri klausimai, kai pagal PPT rekomendacijas turėtų būti testo pobūdžio klausimai, atsakymus į kuriuos galima būtų pasirinkti iš kelių pateiktų variantų“, – pasak J. Pocienės, taip pritaikyti užduotis disleksikams yra labai svarbu. Kitaip net ilgai dirbę namuose ir pasiruošę atsiskaitymams jie gauna blogus pažymius.

Pašnekovės žodžiais, būtent tada, kai minėtame Vaiko gerovės komisijos posėdyje ji iškėlė klausimą dėl ignoruojant PPT rekomendacijas disleksikui parengtų užduočių, ji sulaukusi replikos, kad mokytojas neprivalo visko žinoti.

„Apie tai, kaip dirbti atsižvelgiant į PPT rekomendacijas, vaiko mokytojams turėjo pasakyti specialusis pedagogas. Minėtu atveju nei jis, nei Vaiko gerovės komisija neatliko savo darbo“, – teigė disleksijos specialistė.

Ji pripažino, kad parengti vaikams su disleksijos sutrikimu pritaikytas užduotis yra papildomas darbas mokytojams. Tačiau artėjant 2024 m., kai taikant įtraukųjį ugdymą vaikai su specialiaisiais poreikiais turės būti priimami į visas šalies bendrojo lavinimo mokyklas, tokių darbų tik daugės.

„Mokytojai turėtų tam ruoštis. Kitaip 2024 m. rugsėjį kils didžiulių problemų.

Juk jei dabar disleksikai, kurių sutrikimai ne tokie dideli, susiduria su didžiulėmis problemomis, kas bus 2024 m., kai į mokyklas ateis vaikai su intelekto sutrikimais ir jiems reikės daug daugiau pagalbos?“ – retoriškai klausė J. Pocienė.

Eilėraščiui – dvi dienos

Kad disleksikai vaikai mokyklose negauna tiek pagalbos, kiek turėtų, teigė ir dukrą su šiuo sutrikimu auginanti psichologė Deimantė Čečienė. Ji įvardijo dar vieną problemą: „Retas mokytojas atpažįsta disleksiją ir paragina tėvus kreiptis į PPT, kur vaikui būtų nustatytas skaitymo ir rašymo sutrikimas. Problemą gilina ir tai, kad ne visi tėvai sutinka į minėtą tarnybą kreiptis, nes ne visi nori, kad jų vaikams būtų nustatytas mokymosi sunkumas. Jei tėvai nesutinka, nei PPT išvados, nei rekomendacijų, kaip su tokiu vaiku dirbti, nėra.“

Ji antrino J. Pocienei, kad net tuo atveju, kai rekomendacijos pateikiamos, ne visi mokytojai į jas atsižvelgia. Juo labiau kad jas taikyti neprivaloma – tai priklauso nuo mokytojo geros valios.

Kita D. Čečienės įvardyta problema – ne visi mokytojai supranta, kaip tomis rekomendacijomis pasinaudoti. „Jokios metodinės medžiagos darbui su tokiais vaikais mokytojai neturi. Tą medžiagą kažkokiu būdu jie turi susikurti patys“, – užsiminė psichologė.

Ji pastebėjo: jei disleksikas vaikas labai gerai prisitaiko prie šio sutrikimo, jis gali gauti gana gerų įvertinimų. Tada mokytojai apskritai nesupranta, kodėl su tokiu vaiku reikėtų dirbti kitaip nei su kitais.

„Mokytojai dažnai nežino, kad disleksikas turi įdėti daug daugiau pastangų, kad atliktų tokias pačias užduotis kaip kiti. Disleksikams paprastai trūksta trumpalaikės girdimosios atminties. Vadinasi, jiems išmokti daugybos lentelę, eilėraščius, net įsiminti vardus yra labai sunku. Pavyzdžiui, daugelis vaikų eilėraštį mokysis pusę dienos, disleksikas – porą dienų. Tuo metu jis negalės atlikti jokių kitų užduočių, neruoš kitų namų darbų, – palygino pašnekovė. – Kitas dalykas, jei vaikas su disleksijos sutrikimu gauna septintuką, mokytojai sako, kad tai – gana geras pažymys ir jam nereikia papildomos pagalbos. Tačiau galbūt tas vaikas, gaudamas pagalbą, gautų dešimtuką.“

Neatitikimas tarp žinojimo ir to žinojimo išraiškos jiems kelia ilgalaikį stresą.

Psichologės teigimu, disleksikai dažnai žino atsakymą į jiems užduotą klausimą, bet nesugeba jo pasakyti. „Neatitikimas tarp žinojimo ir to žinojimo išraiškos jiems kelia ilgalaikį stresą. Tada tokie vaikai nusivilia, jie sako: ai, nedarysiu, neįdomu, nesvarbu. Jie nesistengia, nenori mokytis, eiti į mokyklą. Bėgant metams, problemos tik gilėja“, – pastebėjo D. Čečienė.

Pasak jos, tokiems vaikams būtina psichologo pagalba, kurios mokyklose jie paprastai negauna.

„Disleksija – tai ne tik skaitymo ir rašymo sutrikimas. Jį lydi įvairios emocinės ir psichologinės sveikatos problemos: nepasitikėjimas savimi, menka savivertė, elgesio, bendravimo problemos ir pan. Taigi, psichologo pagalba tokiems vaikams, paaugliams būtina“, – dar vieno specialisto pagalbos teigė pasigendanti pašnekovė.

Disleksijos specialistams, psichologams tvirtinant, kad vaikai su šiuo sutrikimu mokyklose dažnai nesulaukia pagalbos, situaciją paprašėme pakomentuoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM). Jos atstovų teigimu, pagalba tokiems mokiniams teikiama.

Tūkstančiai vaikų

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Dainoras Lukas teigė, kad nuo 2011 m., pasikeitus Švietimo įstatymui, sąvoka „disleksija“ nebevartojama, tačiau šis sutrikimas priskirtas mokymosi sutrikimų grupei.

„Šio sutrikimo apibrėžtis nepradingo, tačiau tarptautinė sąvoka „disleksija“ buvo pakeista į Lietuvos mokslininkų pasiūlytą švietimo srities sąvoką“, – atsakyme „Kauno dienai“ rašė ministerijos atstovas, tačiau iš atsakymo taip ir liko neaišku, į kokią tiksliai sąvoką pakeista disleksija.

Vėliau ministerija pateikė tokį paaiškinimą: esą tai sutrikimas, kai „vaikas gali patirti skaitymo, rašymo ar matematikos mokymosi sutrikimų.“

D. Luko teigimu, vaikams su disleksijos sutrikimu mokyklose „teikiama mokymosi ir švietimo pagalba, pritaikomos bendrojo ugdymo programos, mokymosi pasiekimų vertinimas, brandos egzaminų organizavimas ir vertinimas“.

Eiliškumas: jei nustatyta švietimo pagalba vaikui mokykloje neteikiama, tėvai pirmiausiai turėtų informuoti mokyklos vadovą, jei situacija nesikeičia – mokyklos steigėją (savivaldybę, ministeriją). / Asociatyvi freepik.com nuotr.

Ministerijos skaičiavimais, vaikų, kuriems nustatyti tokie skaitymo sutrikimai, yra apie 6 tūkst.

D. Lukas teigė, kad, atsižvelgdama į pedagoginės psichologinės tarnybos išvadas, mokykla turėtų rengti pagalbos mokiniui mokytis planą, kad su skaitymo ir rašymo sutrikimų turinčiais vaikais turi dirbti logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, kurių rengimo programose skiriamas dėmesys ir šiems sutrikimams.

Pasak ministrės patarėjo, ŠMSM planuose numatyta didesnė pagalba mokykloms, ugdančioms vaikus, turinčius disleksiją ar kitą mokymosi sutrikimą. Ateityje tai esą turės daryti nuo šių metų pradėjęs veikti Lietuvos įtraukties švietime centras, kuris „veiks kaip ekspertinė įstaiga, išbandys ir siūlys įtraukiojo ugdymo inovacijas, teiks metodinę pagalbą mokykloms. Centras palaipsniui plės švietimo pagalbos sritis. 2023 m. numatyta, kad centras koncentruosis į pagalbos plėtrą mokiniams, turintiems mokymosi sutrikimų, taip pat ir vadinamąją disleksiją.“

Disleksikams paprastai trūksta trumpalaikės girdimosios atminties. Vadinasi, jiems išmokti daugybos lentelę, eilėraščius, net įsiminti vardus yra labai sunku.

Nuo šių metų rugsėjo Lietuvoje turėtų pradėti veiklą dešimt tokių regioninių centrų, kurie turėtų skatinti įtraukųjį ugdymą regionuose. „Numatoma, kad visi centrai teiks pagalbą dėl mokymosi sutrikimų, taip pat ir disleksijos“, – teigė D. Lukas.

Jei negauna pagalbos

Pasiteiravus, ar nesiruošiama į PPT nustatomų mokymosi sutrikimų klasifikaciją grąžinti būtent disleksijos sąvokos, ministerijos Komunikacijos skyrius atsakė: „Prieš metus buvo suburta mokslininkų, švietimo pagalbos specialistų praktikų, psichologų, vaikų neurologų, vaikų psichiatrų grupė, kuri pateikė siūlymų, kaip pakoreguoti teisės aktą, reglamentuojantį SUP (specialieji ugdymosi poreikiai – red. past.) skirstymą į grupes. Ši grupė nepasiūlė susigrąžinti disleksijos termino. Šiuo metu ministerijoje dirba grupė, kurioje dalyvauja mokslininkai, švietimo pagalbos specialistai, pedagoginių psichologinių tarnybų, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Grupė taip pat dirba prie minėto teisės akto atnaujinimo.“

Anot ministerijos atstovų, ne taip svarbu, kaip pavadintas pats sutrikimas, – svarbiausia, kad PPT pateiktų rekomendacijų, kaip su tokiais vaikais mokyklose dirbti, kokią pagalbą teikti.

Tačiau kur kreiptis mokinio su disleksija ar kitais nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais tėvams, jei, kaip jie teigia, rekomendacijos ignoruojamos ir vaikas mokykloje nesulaukia pagalbos? „Jei tėvai mano, kad jų vaikams neteikiama nustatyta švietimo pagalba, pirmiausia turi informuoti mokyklos vadovą. Nepasikeitus situacijai, reikia kreiptis į mokyklos steigėją – į savivaldybės administracijos Švietimo skyrių, jeigu tai savivaldybės mokykla“, – rašė ministerijos atstovai, pamiršdami įvardyti, kad tokiu atveju tėvai gali kreiptis ir į ŠMSM.

Ši grupė nepasiūlė susigrąžinti disleksijos termino.

Sulaukusi skundo, kad vaikas su nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais mokykloje nesulaukia pagalbos, ministerija turėtų reaguoti taip: „Jeigu ministerija gauna skundą, su mokyklos steigėju išsiaiškina, kokių veiksmų buvo imtasi užtikrinant švietimo pagalbą, koks buvo tėvų į(si)traukimas į pagalbos vaikui teikimo planą, kokie susitarimai priimti. Taip pat sprendžia, ar reikia papildomo tyrimo, numato, kokia pagalba praverstų mokyklai, kad būtų teikiama reikiama pagalba vaikui.“

Ministerija taip pat nurodė, kad galima kreiptis pagalbos į savivaldybės pedagoginę psichologinę tarnybą, taip pat į nacionalines institucijas. Kokias – neįvardijo.

Įdarbina daugiau specialistų

Ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra 75 040 vaikų, kuriems nustatyti SUP. Tai sudaro 15,6 proc. visų vaikų. Vaikams su SUP padėti įdarbinta 3 950 švietimo pagalbos specialistų: psichologų, psichologo asistentų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, logopedų, tiflopedagogų, surdopedagogų. Mokiniams su SUP turi padėti ir 3 597 mokyklose dirbančių mokytojo padėjėjų.

Kaip informavo ministerija, jau dabar bendrojo lavinimo mokyklose mokosi apie 90 proc. visų vaikų su SUP. Todėl, pasak ŠMSM, nuo 2024 m. rugsėjo, kai visi tokie vaikai privalės būti priimti į bendrojo lavinimo mokyklas, jų padidėjimas šiose mokyklose nebus žymus. Juo labiau kad liks ir specialiosios mokyklos.

Tačiau, jei jau dabar ne tik vaikų su disleksijos sutrikimu, bet ir su kitais SUP tėvai pastebi, kad švietimo pagalbos specialistai perkrauti darbu, kaip bus nuo 2024 m. rugsėjo? Ar mokyklose bus įdarbinta daugiau psichologų, socialinių ir specialiųjų pedagogų, taip pat vadinamųjų mentorių, turinčių padėti vaikams su SUP? Į šį klausimą ministerija atsakė: „Už tai, kad mokyklose būtų suburta reikiamų specialistų komanda, pirmiausia rūpinasi mokyklos vadovas, o mokyklos steigėjas (savivaldybė) skiria lėšų.“ Tai (švietimo pagalbos teikimo organizavimas ir koordinavimas) esą yra savarankiška savivaldybių funkcija.

Tačiau, ŠMSM teigimu, Vyriausybė remia savivaldybes ir didina švietimo pagalbos finansavimą mokyklose. Esą, palyginti su 2019 m., kai metinis švietimo pagalbos finansavimas buvo vos 62 mln. eurų, 2022 m. suma šiai sričiai išaugo beveik dvigubai – siekė 112 mln. eurų. 2023 m. švietimo pagalbai teikti mokyklose ir savivaldybių pedagoginėse psichologinėse tarnybose ŠMSM skiria 136 mln. eurų. Pasiteiravus, kam konkrečiai šios lėšos skiriamos, ŠMSM atsakė: „Iš švietimo pagalbai skiriamų lėšų gali būti mokami atlyginimai mokyklose, darželiuose dirbantiems logopedams, psichologams, socialiniams pedagogams ir kitiems švietimo pagalbos specialistams, taip pat mokytojų padėjėjams. Šiomis lėšomis gali būti apmokamos ir psichologinės, specialiosios pedagoginės, socialinės pedagoginės pagalbos konsultacijos, prevencinių programų įgyvendinimas švietimo įstaigose.“

Santykis nesikeis

ŠMSM teigia siekianti į mokyklas pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų. To siekiant, didinami atlyginimai: 2021 m. vidutiniškai 20 proc. padidintas šių specialistų atlyginimas, 2022 m. – dar 12,5 proc. Šiemet jis didėja dar 13 proc. Be to, praėjusiais mokslo metais ŠMSM teigia savivaldybėms papildomai skyrusi 3,6 mln. eurų mokytojų padėjėjų etatams steigti, šiais mokslo metais – dar 1,8 mln. eurų. Taikant šias ir panašias priemones, mokytojų padėjėjų skaičius per pastaruosius ketverius metus esą išaugo dvigubai.

Kaip taikomas priemones pritraukti į mokyklas reikalingų specialistų, ŠMSM mini skirtą papildomą finansavimą studijoms švietimo pagalbos specialistams parengti, taip pat specialias stipendijas specialiosios pedagoginės pagalbos studijų studentams.

Tačiau, nepaisant skiriamų milijonų, vienas švietimo pagalbos specialistas ir toliau dirbs su tokiu pat skaičiumi mokinių. Vienai psichologo ir socialinio pedagogo pareigybei mokykloje ir toliau teks 400 mokinių. Logopedo ir specialiojo pedagogo pareigybei ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigoje – 30 vaikų su SUP, pradinėje mokykloje – 40, vyresnėse klasėse – 50 vyresniųjų klasių mokinių. Tais atvejais, kai mokinių specialieji poreikiai yra dideli ir labai dideli, vienas mokinys skaičiuojamas kaip du, mažinant švietimo pagalbą gaunančių vaikų skaičių. Ministerija pripažino, kad 2024 m. įsigaliosiančios Švietimo įstatymo nuostatos nenumato kitokio švietimo pagalbos specialistų pareigybių ir mokinių skaičiaus santykio.

R. Bransonas: disleksija yra mano supergalia

Disleksija – dažniausias mokymosi sutrikimas. Berniukams ji nustatoma 2–3 kartus dažniau nei mergaitėms. Remiantis skirtingais šaltiniais, disleksijos simptomai būdingi 5–20 proc. žmonijos.

Pasaulyje atlikta daug mokslinių tyrimų, kaip padėti vaikams, kuriems diagnozuojama disleksija, yra patvirtintos specialistų darbo su tokiais vaikais metodikos. Nustatyta: jei vaikui nuo ankstyvo amžiaus skiriamas specialus dėmesys, dirbama su kalbos specialistais, pedagogais ir psichologais, įtraukiami tėvai, galima išvengti įvairių su disleksija susijusių problemų ir išmokti susigyventi su šiuo sutrikimu. Pabrėžiama, kad su tokiais vaikais dirbantys specialistai turi siekti ne tik įveikti skaitymo sunkumus, bet ir išmokyti vaiką spręsti įvairias problemas. Mokomasi stiprinti turimus gebėjimus, naudotis kita, nei žodinė, informacija ir išmokti nekaltinti savęs dėl patiriamų skaitymo ir rašymo sunkumų.

Skaudino: „Žmonės manė, kad mes, disleksikai, esame kvaili“, – apie požiūrį į tokius kaip jis yra sakęs R. Bransonas. / „Wikipedia“ nuotr.

Manoma, kad disleksikai buvo tokie garsūs dailininkai kaip Leonardo da Vinci ir Pablo Picasso. Turį šį sutrikimą yra prisipažinę Nobelio premijos medicinos srities laureatė Carol Greider, režisierius Stevenas Spielbergas, Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas. Disleksijos sutrikimas nustatytas ir vienam žymiausių britų verslininkų, verslo grupės „Virgin Group“ įkūrėjui milijardieriui Richardui Bransonui.

„Disleksija yra mano supergalia“, – yra sakęs verslininkas. Dėl šio sutrikimo būdamas penkiolikos metų jis buvo pašalintas iš mokyklos, tačiau tai nesutrukdė jam sukurti itin sėkmingo verslo. Priešingai – R. Bransonas įsitikinęs, kad disleksija jam padėjo kuriant verslą, nes būtent dėl šio sutrikimo jis nebijojęs rizikuoti.

Jis prisimena mokykloje nuolatos patirdavęs stresą, kai tekdavo skaityti ar rašyti, nes lentoje ir knygose matydavo tik kažkokią raizgalynę. „Aš viską suveldavau. Žmonės manė, kad mes, disleksikai, esame kvaili. Aš akivaizdžiai buvau klasės gale. Labiausiai laukdavau pertraukos, kad galėčiau eiti į kiemą pažaisti“, – yra sakęs R. Bransonas.

Mokykloje jis mokėsi XX a. šeštajame dešimtmetyje. „Nuo to laiko, kai R. Bransonas lankė mokyklą Anglijoje, praėjo 60 metų, tačiau problemos, su kuriomis Lietuvos mokyklose susiduria disleksikai, liko tos pačios“, – pastebėjo J. Pocienė.