ECB atsinaujinimo ėmėsi, siekdamas geriau įgyvendinti savo pinigų politikos tikslus ir atliepti visuomenės poreikius pasaulio ir euro zonos ekonomikoms patyrus didelių pokyčių, sako Lietuvos banko Pinigų politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Tomas Reichenbachas.

Atnaujindamas strategiją ECB glaudžiai bendradarbiavo su euro zonos šalių nacionaliniais centriniais bankais, taip pat ir Lietuvos banku. Paskutinį kartą ECB pinigų politikos strategija peržiūrėta 2003 m. Nuo to laiko viso pasaulio, įskaitant ir euro zonos, ekonomika patyrė didelių pokyčių. Senstanti visuomenė, lėčiau kylantis darbo našumas ir tebejuntami 2008–2009 m. pasaulinės finansų krizės padariniai pastebimai sumažino palūkanų normas, o kartu ir ECB bei kitų centrinių bankų galimybes padėti ekonomikoms atsigauti vien tik mažinant politikos palūkanų normas. Ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse skatina gyventojus vis daugiau taupyti senatvei. Didėjančios santaupos savo ruožtu mažina palūkanų normas.

Dar vienas struktūrinius pokyčius iliustruojantis pavyzdys yra ekonomikos skaitmenizacija ir globalizacija. Įgyvendinant pinigų politiką ypač svarbu, kaip ir kodėl keičiasi įvairios kainos, tačiau kainų nustatymo būdas per tiek metų iš esmės pasikeitė. Reikšmingai išaugusi internetinė prekyba leidžia žmonėms lengviau lyginti įvairių produktų kainas, įsigyti prekių iš viso pasaulio, o tai skatina kainų konkurenciją.

Dėl visų šių priežasčių ir peržiūrėta ECB pinigų politikos strategija, kuri, beje, ateityje bus peržiūrima reguliariai, kita peržiūra numatyta 2025 m. Šių metų liepos mėnesį ECB paskelbė naujausios peržiūros rezultatus: 1) patvirtintas simetrinis 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu tikslas; 2) rekomenduota nuosekliai patobulinti suderintą vartotojų kainų indeksą, kad šis geriau atspindėtų su gyvenamaisiais būstais susijusias vartojimo išlaidas; 3) patvirtintas ambicingas su klimato kaita susijęs veiksmų planas.

Atnaujintas infliacijos tikslas

Nors dažnas gyventojas bet kokį kainų augimą vertina kaip neigiamą reiškinį, visgi ekonomika gali tinkamai veikti tik tada, kai kainos pamažu didėja. Tai galima iliustruoti, pavyzdžiui, vartojimo prekių kainos kritimą. Tarkime, žinoma, kad televizorius po mėnesio kainuos pigiau. Tada kam šią prekę pirkti šiandien? Nors tai atrodytų logiškas kiekvieno žmogaus sprendimas, tačiau jis gali būti labai žalingas visos ekonomikos mastu. Jei visi gyventojai prekių pirks mažiau (laukdami, kol jos atpigs dar labiau), tai paveiks jas gaminančias įmones, kurios mažins gamybą, o tai savo ruožtu privers jas mažinti darbuotojų skaičių ir dirbančių darbuotojų pajamas.

Nors dažnas gyventojas bet kokį kainų augimą vertina kaip neigiamą reiškinį, visgi ekonomika gali tinkamai veikti tik tada, kai kainos pamažu didėja.

Mažėjant pajamoms, dar labiau mažės ir prekių paklausa, verslui ir gyventojams bus sunkiau grąžinti skolas. O tai gali įsukti ekonomiką į defliacinę spiralę, kai mažės ne tik kainos, bet ir prekių paklausa bei realios žmonių pajamos, daugės bankrotų ir bedarbių. Tačiau per didelė infliacija taip pat yra žalinga. Sparčiai kylančios prekių kainos gali pernelyg stipriai skatinti prekes pirkti jau dabar, o tai perkaitins ekonomiką ir skatins verslą bei vartotojus priimti nepagrįstus sprendimus. Dėl šių priežasčių labai svarbu nustatyti tinkamą balansą, kai kainos didėja pamažu.

Atsižvelgiant į tai, ECB analizė rodo, kad patvirtintas simetrinis 2 proc. infliacijos vidutiniu laikotarpiu tikslas yra tinkamas, siekiant užtikrinti sveiką ekonomikos augimą. Naujasis apibrėžimas yra aiškesnis nei anksčiau buvusi formuluotė, kuria buvo siekiama tokio metinio kainų augimo, kuris būtų „mažesnis, bet artimas 2 proc.“ Naujai suformuluotas tikslas yra simetrinis, o tai reiškia, kad nukrypimas nuo jo tiek į vieną, tiek į kitą pusę yra vienodai nepageidaujamas. Tiek per lėtas kainų augimas, tiek per greitas jų kilimas yra žalingas ekonomikai.

Būsto išlaidų įtraukimas

Šiuo metu matuojant infliaciją atsižvelgiama į vartojimo prekių ir paslaugų kainų kaitą, tačiau neatsižvelgiama į investicinių prekių (tokių kaip akcijos, obligacijos, auksas ir kt.) kainų kaitą. Čia kyla konceptualus iššūkis, ar gyvenamieji būstai turėtų būti vertinami kaip investicija, ar kaip vartojimas. Į standartinius infliacijos rodiklius, kuriais remiasi ECB, savininkų gyvenamųjų būstų kainos iki šiol nebuvo įtrauktos. Tačiau gyventojams tai ypač svarbi „prekė“, nes kylančios nekilnojamojo turto kainos reikšmingai veikia galimybę įsigyti būstą. Šią problemą gyventojai dažnai išsakė centriniams bankams įvairiose euro zonos šalyse, įskaitant ir Lietuvą.

ECB analizė parodė, kad savininkų būsto išlaidų įtraukimas į infliacijos matavimą geriau parodytų namų ūkiams aktualios infliacijos lygį. Tad ECB kreipėsi į Europos Komisiją su prašymu kuo greičiau sukurti naują (arba papildyti dabar skaičiuojamą) indeksą, skirtą infliacijai matuoti, įtraukiant naujo būsto įsigijimo kainas ir kitas susijusias išlaidas. Kadangi tai užtruktų ne vienus metus, pereinamuoju laikotarpiu ECB atsižvelgs ir į įvairius sintetinius rodiklius, kuriuos skaičiuojant atsižvelgiama į gyvenamojo būsto kainų kaitą.

Atsižvelgta į klimato kaitą

Klimato kaitos suvaldymas, tikėtina, taps vienu didžiausių šio šimtmečio iššūkių, kuris taip pat paveiks ir kainų stabilumą. Dėl šios priežasties ECB įsipareigojo vykdyti ambicingą su klimato kaita susijusį veiksmų planą.

Nors vyriausybės ir parlamentai yra tiesiogiai atsakingi už veiksmus kovojant su klimato kaita, tačiau ECB taip pat pripažįsta būtinybę dar labiau integruoti įvairius klimato kaitos klausimus į savo veiklos sritis. Priimtu veiksmų planu įsipareigota išplėsti su klimato kaita susijusį analitinį pajėgumą, taip pat kiek įmanoma įtraukti klimato kaitos aspektus į pinigų politikos operacijas.

ECB pinigų politikos strategija yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis turi būti grindžiami Eurosistemos, kurios dalis yra ir Lietuvos bankas, pinigų politikos sprendimai, todėl šie pokyčiai anksčiau ar vėliau pasieks daugelį iš mūsų.