Naujasis seksas

Asmeninių finansų mentorius Vincas Benevičius dirba tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais. Jis įsitikinęs, kad bazinio ir finansinio raštingumo, kaip tinkamai disponuoti pinigais, moksleiviai turėtų pradėti rimtai mokytis jau nuo penktos klasės.

„Pinigai vaikų gyvenime atsiranda kur kas anksčiau, nei jie išmoksta rašyti ir skaityti. Kartais manome, kad visa tai kažkaip tarsi savaime susidėlios į vietas. Tada vaikai ir galvoja, kad galima tiesiog pasiimti pinigų iš banko, nes niekas apie tai nepaaiškina daugiau“, – sako V. Benevičius.

Tėvams skirtoje paskaitoje „Kišenpinigių anatomija“ jis pristatė 2014-aisiais JAV finansų analitikų S&P Global FinLit ir Pasaulio banko finansinio raštingumo tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kiek visuomenė yra išprususi finansinio raštingumo srityje. Tyrime dalyvavo 140 šalių, buvo apklausta daugiau negu 150 tūkst. žmonių. Pasak V. Benevičiaus, tai vienas išsamiausių iki šiol atliktų tokio tipo pasaulinių tyrimų.

Analizė buvo orientuota į keturias temas: finansinės rizikos skaidymą, infliaciją, palūkanas ir sudėtines palūkanas. Remiantis tyrimu, 33 proc. visų respondentų galima laikyti finansiškai išprususiais. Tiesa, Lietuvoje šis skaičius kiek aukštesnis – siekia 39 proc. „Jei žmogus suvokia tris temas iš keturių, yra finansiškai raštingas. Pasaulyje tik vienas iš trijų žmonių suvokia šiuos dalykus. Lietuvoje bendras finansinis raštingumas yra šiek tiek aukštesnis, tačiau tai reiškia, kad tik keturi iš dešimties gali atsakyti į santykinai paprastus klausimus“, – aiškina V. Benevičius.

Aš labiau linkęs padėti vaikui suprasti, iš kur atsiranda vertė: kuo daugiau gebėjimų, tuo daugiau vertės kitam galiu sukurti ir tuo daugiau man už tai sumokės.

Kai kalbama apie vaikų finansinį raštingumą, nuo bendro išprusimo paveikslo reikėtų pereiti prie siauresnės šeimos finansų srities, o tyrimai rodo, kad pasaulyje tik apie 20 proc. porų kartu priima finansinius sprendimus, dalijasi V. Benevičius. Vadinasi, itin didelė dalis porų pasaulyje mano, kad finansai yra atskiras kiekvieno individo reikalas, neretai dėl to kyla konfliktų.

Psichologas Timas Petraitis įsitikinęs, kad vaikams kur kas naudingiau, kad tėvai nesipyktų dėl požiūrio į finansus, išlaikytų bendrą strategiją. „Kodėl Sigmundas Freudas savo laikais buvo toks skandalingas? Nes kalbėjo apie seksą, o tai tuo metu buvo tabu. Daugelis šiuolaikinių psichoanalitikų sako, kad šiais laikais visi kalba apie seksą, niekas neuždrausta, bet niekas nekalba apie pinigus, – pinigai yra naujasis mūsų laikų seksas. Galbūt iš čia ir tas nejaukumas net ir tarpusavyje kalbėtis apie pinigus“, – svarsto T. Petraitis.

Bendro proceso dalis

V. Benevičius pastebi, kad daugmaž pusė tėvų pripažįsta, jog nežino, kaip vaikus mokyti finansinio raštingumo, kad jiems būtų įdomu. 38 proc. nežino, kada tinkamas laikas kalbėti apie pinigus; 39 proc. reikia struktūros, kad mokymas būtų nuoseklus; 33 proc. tėvų bijo, kad perduoda pasenusį finansinį supratimą, rodo tyrimai.

„Jeigu tėvai nekalba apie pinigus, kaip vaikui sužinoti apie pinigus? – klausia V. Benevičius. – Vaikas atsiduria visiškame vakuume. Tada jis ir sako, kad pinigai yra iš banko arba kortelėje.“

„Tėvai dažnai neturi struktūros – žino, kad reikia kalbėtis apie pinigus, bet nežino, kaip perteikti informaciją. Papasakoja vieną ar kitą dalyką ir vis dėlto tai bet kokiu atveju yra geriau negu nieko. Dalis tėvų turi suvokimą, kuris galbūt neatitinka laikmečio, arba praeityje padarė klaidų, dėl kurių abejoja šiandien“, – pasakoja jis.

Laisvalaikiu „Bolt“ kurjeriu dirbantis psichologas T. Petraitis neseniai ryžosi eksperimentui: dvylika mėnesių ekstremaliai taupė. Pasak jo, ši patirtis pasitarnavo ne tik jam, bet ir sūnaus sampratai apie tvarų finansų valdymą ir taupymą brandinti.

T. Petraitis perskaitė nemažai literatūros pinigų tema ir pats galiausiai parašė knygą „Pinigų laiškai“. Juose – refleksijos apie bendrą pinigų reiškinį, kuris susijęs su daugeliu gyvenimo sričių, todėl į jį galima žiūrėti iš įvairių kampų.

Psichologas mano, kad, perpratus vaikų auklėjimą, pinigų tema tiesiog tampa bendro proceso dalimi. „Viskas atsiremia į vaikų auklėjimą, o tai yra darbas su savimi ir savęs auklėjimas“, – akcentuoja T. Petraitis.

„Kai gimsta vaikas, jam tenka 0 proc. atsakomybės už savo gyvenimą, o tėvams – 100 proc. Tada tarp jų prasideda tam tikras procesas, sąveika, kurios pabaigoje rezultatas turėtų būti toks, kad tėvams tenka   0 proc. atsakomybės už vaiką, o vaikas yra pasiekęs visišką atsakomybę už savo gyvenimą“, – užsienio psichologų literatūroje atrasta idėja dalijasi jis.

„Tėvai atiduoda atsakomybę, bet kartu – ir laisvę, nes laisvė – visada kartu su atsakomybe. Tėvai turi pradėti nuo atidavimo proceso, o vaikai turėtų priimti, ir, jei viskas vyksta sklandžiai, turėtų būti gerai – ateityje, kai vaikai užaugs, bus smagu susitikti per Kalėdas ir bus galima kartu važiuoti ilsėtis“, – juokiasi T. Petraitis.

„Vadinasi, tėvų užduotis – kad vaikas išmoktų su pinigais elgtis, kai jau baigsis auklėjimo procesas“, – išvadą daro psichologas.

Siekti atsiskyrimo

Pasak T. Petraičio, siekiamybė turėtų būti palaipsnis vaikų atsiskyrimas nuo tėvų ir atžalų nepriklausomybės siekis. Tai pasiekti gali padėti įvairios praktikos. „Pavyzdžiui, jei vaikui pritrūko pinigų, galima jam paskolinti kažkuriam laikui, jis gali įsigyti norimą daiktą, bet susitarkite su juo taip, kaip bankas su juo tartųsi, net jei vaikui dešimt ar vienuolika metų. Jei jis nesumoka mėnesinės įmokos, jūs turite taikyti atitinkamas sankcijas ir tada vaikas išmoks, kaip bus ateityje“, – siūlo psichologas.

„Vaikui galima perleisti tam tikrą dalį pinigų, pavyzdžiui, skirtų drabužiams, ir paaiškinti, kad jo atsakomybė, kaip juos išleis. Jei nusipirks ką nors labai brangaus – bus, kaip bus. Čia kartu sujungiami ir atsakomybės, ir laisvės atidavimo pincipai“, – sako T. Petraitis.

Su mažesniais vaikais galima praktikuoti kelionių ir saldumynų biudžetą. „Jei nenorite, kad vaikas zirztų kelionių metu, reikia tartis, kad, pavyzdžiui, jūs duodate 20 eurų ir juos vaikas gali leisti, kaip nori, bet papildomai tėvai nieko nepirks visą kelionę“, – dalijasi psichologas.

Jei nenorite, kad vaikas zirztų kelionių metu, reikia tartis, kad, pavyzdžiui, jūs duodate 20 eurų ir juos vaikas gali leisti kaip nori, bet papildomai tėvai nieko nepirks per visą kelionę.

Jis pats sako išbandęs šį metodą su savo sūnumi: „Jam labai patiko, klausė, kodėl anksčiau taip nedarėme.“

T. Petraičio įsitikinimu, pagrindinis tikslas yra visiškas vaikų savarankiškumas. „Savarankiškumas yra sudurtinis žodis, sudarytas iš žodžių „savomis rankomis“. Labai gražu, nes jeigu esu savarankiškas, daug ką moku savomis rankomis. Kaip tai pasiekti? Po truputį nuo mažumės reguliariai jas atverti“, – sako jis.

„Kiek stebiu, kas vyksta, dabar yra pavojus užauginti lepūnėlius, nes labai norime būti gerais tėvais ir tas gerumas atsisuka antru galu“, – išskiria psichologas.

„Vaikams pasaulį atiduoti reikia mažais gabaliukais, – sako T. Petraitis. – Tačiau jeigu tai netinkama jo amžiui, vadinasi, tai gabaliukas, kuris bus atiduotas vėliau, ir nereikia savęs spausti.“

Pirmiausia – pavyzdys

V. Benevičiaus akimis, su vaikais galima nesąmoningai kalbėti ir buitiniu, kasdienių situacijų lygmeniu, bet visų pirma reikėtų suprasti, kad tėvai negali perduoti įgūdžių, kurių patys neturi: „Nesvarbu, ką jūs kalbate, ko jūs tikėtumėtės iš vaiko ar kokią žinutę tikėtumėtės perduoti, bet jei jūsų veiksmai rodo ką kita, – kalbėkite, ką norite, vaikai vis tiek išmoks daryti tai, ką darote jūs.“

Kalbėti apie pinigus ir mokyti apie pinigus yra du skirtingi dalykai. „Kalbėti apie pinigus galime jau tada, kai vaikai gali kalbėti, klausyti, kai jie jau gali suprasti, ką jiems sakome. Gerai turėti kuo daugiau konteksto, kuriame jie auga. Galite pasakoti, kiek uždirbate, pasakoti, kiek mokesčių sumokate, galite pasakoti, kiek kainuoja pienas, ar atostogos yra brangios“, – sako asmeninių finansų mentorius.

„Tačiau nereikia tikėtis, kad vaikas iš to padarys kokias nors išvadas. Jis tiesiog turi suprasti, kad yra pinigų judėjimas, kad yra kortelė, bankas, ir kad aš ten įdedu pinigų – ne kas nors kitas, ir tai yra tik patogumo priemonė“, – teigia V. Benevičius.

„Yra praktinė patvirtinta riba, kada galima pradėti tikslingai mokyti vaikus – ketvirta, penkta klasė. Anksčiau nėra prasmės kvaršinti jiems galvų, nes jie to dar nesuvokia, jiems reikia žaisti, lakstyti, daug visko ir greitai, pasiekti nuoseklaus suvokimo dar tikrai sudėtinga“, – aiškina ekspertas.

T. Petraitis mano, kad finansų valdymo įgūdžiai yra lyg dantų valymas ar pamokų ruoša, – tai disciplinos klausimas. Čia svarbus ir susilaikymo momentas. „Turiu labai rimtos kritikos mūsų šiuolaikinei visuomenei: mažėja daiktų, kuriuos siūloma įsigyti išperkamąja nuoma, labai garsiai reklamuojama idėja – o kam tau taupyti? Nusipirk skalbimo mašiną, kuriai sutaupysi kitąmet, – kam tau laukti, mesk seną, pirk dabar. Tik nesusilaikyk, nesivaržyk“, – pastebi psichologas.

Jis sako, kad finansų valdymas gali būti prilygintas ir desertui, kurio nevalgai prieš vakarienę, o lauki kaip tikro malonumo po valgio ir taip desertas tikrai gali suteikti didesnį pasitenkinimą. „Vis tiek svarbu mokyti vaiką, kad pajamos turi viršyti išlaidas – tai esminis principas. Nebent turi verslą, imi kažkokių protingų paskolų…“ – tęsia T. Petraitis.

Užmokestis ir pareiga

Kalbėdamas apie įvairias praktikas, V. Benevičius išskiria, kad atvejai, kai tėvai vaikams sumoka už tam tikrus namų ruošos darbus, sukuria blogą precedentą. Jis labiau rekomenduoja su vaikais kalbėti apie vertę: „Labai naudinga vaikams paaiškinti, kaip pinigai pas jus atsiranda, nes jūs kažką darote, dirbate, sukuriate.“

Nusipirk skalbyklę, kuriai sutaupysi kitąmet, – kam tau laukti, mesk seną, pirk dabar. Tik nesusilaikyk, nesivaržyk.

„Aš labiau linkęs padėti vaikui suprasti, iš kur atsiranda vertė: kuo daugiau gebėjimų, tuo daugiau vertės kitam galiu sukurti ir tuo daugiau man už tai sumokės. Apeliuokite į tai, kad vėliau vaikas iš to galės turėti daugiau naudos. Aišku, jis visko nori čia ir dabar, bet aš nerekomenduočiau mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti. Net jei ir porcesas bus ilgesnis ir sudėtingesnis, geriau padėti suprasti, kad tai, ką jis daro savo labui, atsipirks dešimteriopai“, – pabrėžia V. Benevičius.

„Pastarąjį kartą vienas vaikinas manęs klausė, ar bus gerai, jei išmoks žongliruoti. Atsakiau, aišku, kad bus gerai, nes po penkerių metų klasės vakarėlyje jis bus labai populiarus, – šypteli asmeninių finansų mentorius. – Reikia prieiti prie dalykų, kurie yra naudingi vaikui.“

Tačiau, jei vaikas tikrai suinteresuotas užsidirbti pinigų, T. Petraitis pataria jam mokėti už tuos darbus, kuriuos vis tiek patikite kitam žmogui. „Pavyzdžiui, jeigu pats nepjaunate žolės ir samdote žmogų šiam darbui atlikti, vaikui galite mokėti už tą patį darbą, bet tokiu atveju labai svarbu mokėti adekvačią sumą“, – pabrėžia jis.

„Jei mokėsite minimalų atlyginimą, tai irgi bus žinutė, kad už paprastus darbus visuomenė moka mažai, ir, jeigu vaikas norės užsidirbti daugiau, turės ugdyti kitokias kompetencijas, už kurias bus mokama daugiau“, – aiškina psichologas.

T. Petraičio įsitikinimu, auklėjant vaikus ir ugdant jų finansinę atsakomybę vertėtų neatitrūkti nuo realybės, nuolat ją testuoti, nes, pateikus ją pernelyg lengvą ar per saldžią, išeiti į savarankiško gyvenimo kelią gali būti kiek pavojinga.