Agropolitikai jau ėmė džiaugtis pasiekimu, traktuodami tai kaip leidimą Lietuvos ūkininkams šiemet neatkurti daugiamečių pievų. Patys ūkininkai mano, kad džiūgauti dar tikrai – ne laikas.

Pievų atkurti nereikėtų

Pakeitimuose siūloma, kad būtų įskaityti daugiamečių pievų plotai, kurie šiuo metu nedeklaruojami, bet yra deklaravimo sistemoje (daugiamečių pievų žemėnaudoje). Patvirtinus šiuos Lietuvos ūkininkams itin aktualius pakeitimus, pasėlius deklaruojantiems ūkininkams daugiamečių pievų šiais metais atkurti nereikėtų.

Kol nebus galutinio Europos Parlamento ir Europos Tarybos sprendimo, negalėsime būti tikri, kad pakeitimai reglamente bus padaryti.

 

Žemės ūkio ministerija jau džiaugiasi, kad EK rimtai pažiūrėjo į daugiamečių pievų atkūrimo problemą, kuri mūsų ūkininkams šiuo metu yra aktualiausia, įsiklausė į racionalų Lietuvos pasiūlymą, galintį sumažinti daugiamečių pievų ploto kasmečio santykio skirtumą nuo referencinio, ir įtraukė jį į deleguotojo akto pakeitimą, kuris pateiktas svarstyti Tarybai. Tai reiškia palankias žinias, kad Lietuvos ūkininkams šiemet pievų atkurti nereikės. Tačiau būtina surasti tvarų ilgalaikį sprendimą dėl daugiamečių pievų, kad po kelerių metų netektų susidurti su ta pačia situacija.

Praėjusių metų gruodį, remiantis 2023 m. pasėlių deklaravimo rezultatais ir privalomais veiksmais, kai daugiamečių pievų plotų santykis sumažėjo daugiau nei per 5 proc., palyginti su 2018 m. referenciniu santykiu, pareiškėjams buvo išsiųsti sprendimai dėl suartų daugiamečių pievų atkūrimo. Po aktyvių derybų su EK, šie sprendimai, laukiant EK įvertinimo, kuris galėtų sudaryti prielaidų sumažinti daugiamečių pievų kasmetį santykio skirtumą nuo referencinio, buvo sustabdyti.

Ribos lieka tos pačios

Vasarį EK pristatė ES žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų tarybai administracinės naštos ūkininkams mažinimo paketą, kuriame atlieptas Lietuvos prašymas peržiūrėti reikalavimus dėl daugiamečių pievų įskaitos.

Planuojama, kad Komisijos ES Tarybai ir EP pateikti deleguoto reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimai įsigalios atbuline data nuo 2024 m. sausio 1 d., vadinasi, pareiškėjams daugiamečių pievų 2024 m. atkurti nereikės.

Pagrindinis strateginių planų reglamentas nesikeičia, 5 proc. pokyčio riba lieka galioti, todėl GAAB1 standarto turėtų laikytis visi pareiškėjai, kurių deklaruotuose plotuose yra nustatytos daugiametės pievos. Jas būtina saugoti ir nearti, jei ateityje nenorime vėl susidurti su daugiamečių pievų išlaikymo problema.

Lietuvos ūkininkams šiemet pievų atkurti nereikės. Tačiau būtina surasti tvarų ilgalaikį sprendimą dėl daugiamečių pievų, kad po kelerių metų netektų susidurti su ta pačia situacija.

 

Tai dar nieko nereiškia

Kauno rajono ūkininkų sąjungos vadovas Mindaugas Maciulevičius ragina iš anksto nesidžiaugti – tai tik nedidelis žingsnelis į priekį.

„Juk visi žinome, kad kol nebus galutinio EP ir Europos Tarybos sprendimo, tol negalėsime būti tikri, kad pakeitimai reglamente bus padaryti. Svarstant, balsuojant, žiūrėk, atsiras kokia viena šalis, kuri nebalsuos už tai, ir viskas, pakeitimai nebus priimti“, – sakė M. Maciulevičius. Jis linkęs gera žinia tikėti tik tada, kai ji bus priimta ir įregistruota oficialiame registre.

Kauno rajono ūkininkų vadovas abejoja, ar gerai šias žinias garsiai ištrimituoti. Paprastai tokie šalių žingsniai daromi tyliai, nesigiriant, nieko nekiršinant. Kyla grėsmė, kad kitos šalys, tai išgirdusios, suabejos, kodėl tik Lietuvai tos išimtys, ir už pakeitimus nebalsuos.

„Tad visa ši situacija labiau primena posakį: briedis lankoje, o mes jau kepsnį kepame“, – juokavo M. Maciulevičius, nors akivaizdu, kad jam visai nejuokinga. Juk jeigu ir būtų priimtos pataisos, vis tiek po metų vėl iškiltų ta pati problema. Reikalavimai niekur nedingsta, jie tik būtų atidėti. Kol kas tai tik nulis.

Kam pievos be gyvulių

Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas sako, kad jeigu ir būtų pritarta Lietuvos agropolitikų siūlomiems pakeitimams, problemos iš esmės neišspręstų.

Darbus sunkina ir darbo jėgos trūkumas – raskite dabar Lietuvoje melžėją. Atvežtinės jėgos dabar taip pat trūkumas. Žodžiu, viskas daroma taip, kad tik neūkininkautume.

 

„Kam tas pievas reikia atkurti? Net aršiausias žaliasis pritartų, kad jeigu yra pieva, reikia, kad gyvulys joje ganytųsi, – aiškino M. Maciulevičius. – Iš kur tų gyvulių bus, jeigu užsidaro pieno ūkiai, karvės išparduodamos, nes valstybės strategija pienininkystės atžvilgiu yra visiškai netinkama, politikai buvo daug ką įsipareigoję šiems ūkiams, tačiau taip ir neįvykdė įsipareigojimų, ūkių nefinansavo tiek, kad jie išgyventų.“

Praėjusių metų pradžioje kilus krizei pieno sektoriuje, situacijai stabilizuoti Žemės ūkio ministerija pieno ūkiams skyrė 8 mln. eurų paramos ketvirčiui, tačiau viskas tuo ir baigėsi, tad situacija ne tik nepasikeitė, bet ir toliau blogėja.

„Todėl dabar galime tik skaičiuoti, kiek nuo to laiko pieno gamyboje sumažėjo karvių. Ogi 11 tūkst., – sakė ūkininkų vadovas. – Vidutiniai ūkiai, kuriuose yra 60–70 karvių, vienas po kito užsidaro. Tai kaip mes galime prašyti ūkininkų, kad jie išlaikytų daugiametes pievas, jeigu jiems neduodame jokių ekonominių paskatų laikyti tas karves. Pievos pačios savaime pridėtinės vertės nesukuria.“

M. Maciulevičius sako, kad ūkininkai vienas po kito veža karves į skerdyklas, eilėse laukia po tris savaites, o karvių supirkimo kaina yra stipriai kritusi.

Yra ir daugiau problemų, kurios verčia ūkininkus trauktis iš pieninės gyvulininkystės. Ūkininkas už 1 l pieno gauna vidutiniškai 30 centų, o parduotuvėje vartotojas moka 1,40–1,60 euro, tad akivaizdu, kaip stipriai yra nesureguliuota maisto tiekimo grandinė. Sureguliuoti gali tik valstybės įsikišimas, tai įrodo kitų šalių, pavyzdžiui, Ispanijos pavyzdžiai.

Pūliuojanti problema

Iš tiesų, ar verta ūkininkui laikyti karves, kai pieną atiduoda pusvelčiui, o gamybos sąnaudos nuolat auga – ir energija, ir brangstantys pašarai, ir vis nauji, griežtesni gamtosaugos reikalavimai, kuriuos įgyvendinti taip pat daug kainuoja. Kur dar nuolatinės patikros dėl mėšlo laikymo, srutų, grasinimai baudomis?

„Darbus sunkina ir darbo jėgos trūkumas – raskite dabar Lietuvoje melžėją, – stebėjosi M. Maciulevičius. – Atvežtinės jėgos dabar taip pat trūkumas. Žodžiu, viskas daroma taip, kad tik neūkininkautume, bet, būkite malonūs, išlaikykite pievas. Kam jas laikyti, jeigu jos bus tuščios? Štai čia ir yra kertinė problema, kurią išsprendus, išsispręstų ir pievų išlaikymo klausimas, būtų sustabdytas tas užburtas ratas.“

Pasak pašnekovo, jeigu neišspręsime šios pūliuojančios problemos, kasmet grįšime prie to paties klausimo. Arba ilgainiui gyvuliai bus išparduoti ir ūkiai užsidarys, arba pievos bus suartos ir pasėti javai, nes kiek galima dirbti nuostolingai. Jeigu pienininkystė būtų pelninga, ūkininkai peštųsi dėl tų pievų, tikino pašnekovas.

Dabar, kai šaliai taip trūksta pinigų, kodėl nesistengiame didinti gamybos, kurkime tą pridėtinę vertę ir turėsime pinigų viskam, ypač dabar taip reikalingai gynybai.

„Juk vien PVM kiek netenkame sulig kiekvienos fermos užsidarymu. Dar suskaičiuokime: kiekviena karvė kasdien duoda vidutiniškai po 20 l pieno, padauginkime iš 11 tūkst. Matysime, kokius skaičius gautume pavertus litrus eurais“, – skaičiavo M.Maciulevičius.