Feniksais virstančios įmonės ir tyčiniai bankrotai jau tapo verslo kasdienybe. Kadangi atsakomybės sulaukia vos vienas kitas nesąžiningas verslininkas, suskubta taisyti teisės aktus. Tik vargu ar tai pakeis esamą padėtį.

Krizė šluoja įmones

Bankrotų Lietuvoje daugėja kone geometrinės progresijos greičiu. Praėjusiais metais pradėtos 1843 bankroto procedūros, 2008 m. – 928, o 2007 m. – 606. Akivaizdu, kad sunkėjant ekonominėms sąlygoms, vis daugiau verslininkų neranda būdų, kaip išgyventi. Tačiau kai kurių įmonių vadovai net nesistengia gelbėti verslo. Susidūręs su sunkumais, neretas išsunkia iš bendrovės viską, ką tik gali, ir taip pasmerkia ją žlugti, o pats imasi kitos veiklos.

Nors viešumoje vis garsiau kalbama apie feniksų daromą žalą ir tyčinius bankrotus, oficialiai tokiais pripažįstami tik pavieniai atvejai. Pernai tyčiniu pripažintas tik vienintelės įmonės bankrotas, 2008 m. – dviejų įmonių, o 2007 m. – vienos.

ES valstybėse tyčiniai bankrotai sudaro 4–6 proc. visų įmonių bankrotų. Lietuvoje – vos 0,37 proc. Šios statistikos pagrįstumu suabejojo net Bankroto departamentas. Siekdami įvertinti realią verslo padėtį šalyje, tyčinių bankrotų mastą, išaiškinti galimas sukčiavimo prielaidas, nustatyti tyčinio bankroto požymius ir dažniausiai pasitaikančias sukčiavimo schemas, Bankroto departamento specialistai atliko tyčinių bankrotų analizę.

Nori taisyti įstatymus

Išnagrinėjus nuo 1994 iki 2009 m. visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių nurodytas žlugimo priežastis, paaiškėjo, kad 445 įmonių (t. y. 12,4 proc.) bankrotą administratoriai siejo su neteisėtu arba netinkamu įmonės valdymu. Tačiau tyčiniais pripažinti tik 30-ies įmonių bankrotai.

„Remiantis šiais duomenimis, matyti, kad įmonės labai dažnai bankrutuoja dėl netinkamo vadovų elgesio, neprofesionalumo ir negebėjimo tinkamai bei atsakingai organizuoti įmonės veiklą, siekiant įmonės užsibrėžtų tikslų. Tačiau tam, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, būtini svarūs įrodymai, o jų, kaip praktika rodo, pasitaiko retai“, – rašoma analizės išvadose.

Taigi kur slypi problema? Gal būtina keisti įstatymus arba griežtinti baudas? Departamento specialistai teigia, kad to bus siekiama.

„Norime nustatyti bankrotų priežastis ir pasirengti tobulinti nemokumo bei įmonių veiklos teisinį reguliavimą, siekiame nustatyti prevencines priemones ir jas įgyvendinti. Bankroto įstatymo projekte, kuris bus nagrinėjamas Seimo rudens sesijoje, yra įrašyta keletas mūsų siūlytų priemonių. Viena jų – nustatyti, per kurį laiką bankroto administratorius turi peržiūrėti įmonės sandorius. Taip pat turėtų būti suteikta teisė pačiam administratoriui kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, siūlysime priemonių planą, kuriame bus įvardyta, kaip greičiau nustatyti tyčinius bankrotus“, – dienraščiui sakė laikinai Bankroto departamento direktoriaus pareigas einanti Svajonė Alunderienė.

Tikisi pagalbos

Bankroto administratoriai taip pat minėjo būtinybę aiškiau reglamentuoti „tyčinio bankroto“ sąvoką ir įstatymuose konkrečiai apibrėžti bei sugriežtinti kaltų asmenų atsakomybę už padarytą žalą.

„Valstybės institucijos (Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), „Sodra“, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) turėtų dažniau tikrinti įmonių veiklą ir aktyviau reaguoti įmonei pradėjus netinkamai vykdyti mokestines prievoles ir šioms įmonėms taikyti laikinas apsaugos priemones, kol jų turtas vienokia ar kitokia forma dar nedingęs. Taip pat minėtos institucijos turėtų aktyviau dalyvauti inicijuojant bankroto procesą ir bendradarbiauti įrodant tyčinį bankrotą, kitas nusikalstamas veikas“, – tokią išvadą daro Bankroto departamento specialistai.

Tiesa, S.Alunderienė pripažino abejojanti, ar vien įstatymų pataisos padės išaiškinti ir nubausti nesąžiningus verslininkus. Mat teismui pripažinus, kad bankrotas buvo tyčinis, tolesnis bylos nagrinėjimas persikelia į ikiteisminio tyrimo institucijas – policiją, prokuratūrą ar FNTT. Tačiau pareigūnams dažnai pritrūksta svarių įrodymų, kad įmonė žlugo ne dėl neapskaičiuotos verslo rizikos, o dėl tam tikrų asmenų tyčia padarytų nusikalstamų veikų.

FNTT pareigūnų teigimu, dažniausi nusikaltimai, susiję su tyčiniu bankrotu, yra dalies bendrovės pinigų pasisavinimas, bendrovės turto slėpimas ar pardavimas ir gautų lėšų panaudojimas savo reikmėms. Taip pat labai dažnai steigiamos antrinės bendrovės, kurioms itin pigiai arba neatlygintinai perleidžiamas įmonių turtas ar akcijos. Sudaromos pirkimo–pardavimo sutartys, o gautos prekės labai pigiai parduodamos susijusioms bendrovėms.

Pareigūnai pastebi, kad neretai savininkams suteikiamos beprocentės paskolos, nors įmonė pati skolinga bankams ir neatsiskaito su kreditoriais, bendrovės lėšos panaudojamos be pagrįstų apskaitos dokumentų.

Žiniasklaidoje ne kartą aprašyti atvejai, kai asocialūs ar visiškai nepatyrę asmenys buvo paskirti bendrovių vadovais. Jie, įmonės savininkų paliepimu, sudarydavo kitoms įmonėms palankius sandorius.

Nuo 2007 iki 2009 m. lapkričio 30 d. FNTT vykdė 26 ikiteisminius tyrimus dėl nusikalstamų veikų (sukčiavimas, turto pasisavinimas, turto iššvaistymas, mokesčių nesumokėjimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas ir t. t.). Net 19 jų pradėti 2009-aisiais.

Vadovai dažniausiai išsisuka

Teisėsaugininkams tenka pripažinti, kad bylos, iškeltos verslininkams dėl sukčiavimo, turto iššvaistymo, vengimo mokėti mokesčius ar kitų ekonominių nusikaltimų ir nusižengimų, dažniausiai net nepasiekia teismų.

O jeigu taip nutinka, teisėjai itin retai verslininkus baudžia griežčiausia – laisvės atėmimo – bausme. Nors žlugusios įmonės kreditoriams ir darbuotojams lieka skolingos šimtus tūkstančių litų, daugelis vadovų ir savininkų atsiperka palyginti nedidelėmis piniginėmis baudomis už aplaidų apskaitos tvarkymą ar kitus nusižengimus.

Teisėsaugos institucijų atstovai pripažįsta, kad labai dažnai pritrūksta įrodymų. „Atliekant tyrimą įrodyti, kas konkrečiai yra kaltas, gana sudėtinga, nes atsakingi asmenys teigia veikę įmonės naudai, o veiklos nesėkmes grindžia susiklosčiusia nepalankia ekonomine situacija. Be to, tokių bylų apimtis ir laiko sąnaudos yra didžiulės, nes tyrimas apima ne tik bankrutuojančias ar bankrutavusias bendroves, bet ir su jomis susijusių įmonių veiklą“, – vardijo FNTT Organizacinio skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Andriuškaitė.

Esą kartais sunku nustatyti net ir kaltininkus – atsakingus administracijos vadovus ar akcininkus, kuriems tenka galutinė nauda tyčinio bankroto atveju. Dalis įmonės vadovų ar akcininkų su finansinėmis machinacijomis gali būti visai nesusiję, bet tapti atpirkimo ožiais.

Net ir surinkus užtektinai įrodymų, nubausti verslininkus kartais būna itin sunku. Pavyzdžiui, keleto įmonių vadovai, kurie teismo sprendimu kreditoriams turėtų atlyginti žalą, slapstosi, yra paskelbta jų paieška, tačiau kol kas ji nesėkminga.

Neretai pasitaiko, kai įmonės išregistruojamos nesulaukus ikiteisminio tyrimo rezultatų. Kartais nutartis dėl tyčinio bankroto yra priimama, atliekamas ikiteisminis tyrimas, vadovų kaltė įrodoma, tačiau pritaikius senaties terminą apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas.

Ir tik pavieniai atvejai, kai iškėlus baudžiamąsias bylas dėl turto pasisavinimo ar iššvaistymo, kai kurių įmonių vadovai ar savininkai priteistą žalos atlyginimą sumokėjo arba atsidūrė kalėjime.

Verslininkai už grotų

Bene griežčiausiai šalies istorijoje nubaustas buvęs koncerno EBSW prezidentas Gintaras Petrikas. 2009 m. liepą daugiau nei 24 mln. litų iššvaistymu kaltinamam verslininkui skirta maksimali – septynerių metų – laisvės atėmimo bausmė.

G.Petrikas buvo kaltinamas iššvaistęs turtą ir pasisavinęs apie 80 mln. Lietuvos gyventojų indėlių.

Nuo 1992 iki 1995 m. EBSW koncerno bendrovė Kauno holdingo kompanija iš gyventojų surinko daugiau nei 344 mln. litų. Investicinei bendrovei savo santaupas patikėjo 15,6 tūkst. žmonių, kuriems ji liko skolinga apie 80 mln. litų. Iš Lietuvos valstybinio komercinio banko, kurio valdymu rūpinosi EBSW, buvo iššvaistyta apie 111 mln. litų.

1996 m. kalėti pusseptintų metų nuteistas ir amžiaus afera Lietuvos bankininkystės istorijoje tapusio „Sekundės“ banko vadovas Gintaras Dilys.

„Dažniausiai įmonės privedimas prie bankroto tyčia yra suplanuojamas iš anksto, o įmonių vadovai ar savininkai išvengia atsakomybės“, – konstatuojama Bankroto departamento ataskaitoje.

Nagrinėjant 30-ies minėtų įmonių tyčinių bankrotų nutartis išsiaiškinta, kad nesąžiningi veiksmai, priskiriami tyčinio bankroto požymiams, buvo atliekami prieš vidutiniškai 2,4 metų prieš įmonėms iškeliant bankroto bylas.

Kyla iš pelenų

Pastaruoju metu verslo bendruomenei ir valdžiai nerimą kelia dar vienas reiškinys. Įžūlūs verslininkai ne tik priveda savo įmones prie bankroto ir palieka joms skolas bei įsipareigojimus, bet ir visą vertingą turtą perleidžia susijusioms bendrovėms, o vėliau patys pradeda jose dirbti ar joms vadovauti.

Nuo 2009 m., kai buvo pradėta kovoti su šiais reiškiniais, VMI nustatė daugiau kaip 1300 įmonių, kurių veikloje pastebėta „fenikso sindromo“ požymių. Vien šiemet tokių įmonių nustatyta apie 650, daugiausia – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse.

„Minėto mokesčių vengimo būdo paplitimas tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine padėtimi. Prasidėjus sunkmečiui, pradėjo sparčiai mažėti įmonių pajamos, trūkti apyvartinių lėšų. Dėl to dalis verslininkų pasidavė pagundai minėtas problemas spręsti vengiant mokesčių mokėjimo ir įsipareigojimų savo verslo partneriams“, – dienraščiui sakė VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.

Anot jo, VMI nustatytų „fenikso sindromo“ atvejais nesumokėtų mokesčių suma gali siekti daugiau kaip 200 mln. litų.

„Nemaža šios sumos dalis jau išieškota (35 mln. litų) arba jų sumokėjimas užsitikrintas, areštavus turtą (38 mln. litų). Be to, VMI perdavė 112 bylų teisėsaugos institucijoms taikyti baudžiamąją atsakomybę“, – skaičiavo A.Klerauskas.

VMI skelbiasi gana veiksmingai kovojanti su „feniksais“. Inspekcija turi sukūrusi net specialų patikros modelį: stebimi įmonių sandoriai, registruojant naujas bendroves, tikrinamos visos galimos akcininkų ir vadovų sąsajos su veiklą nutraukiančiomis įmonėmis. Tačiau verslo žinovai inspektoriams priekaištauja, kad šiems rūpi tik tai, kad į biudžetą būtų sumokami visi mokesčiai. Kiti bankrutuojančių įmonių kreditoriai VMI esą nerūpi ir inspekcija mažai prisideda prie tyčinių bankrotų ir su šiuo reiškiniu susijusių nusikalstamų veikų išaiškinimo ir įrodymo.

Danguolė Pranckėnienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė

Ši problema (tyčiniai bankrotai ir „fenikso sindromas“ – red. past.) egzistuoja daugiausia dėl buhalterių neprofesionalumo arba darbo etikos nepaisymo. Dėl to labai dažnai įmonių buhalterijoje trūksta įvairių dokumentų, pavyzdžiui, nesurašoma, koks inventorius ar skolos buvo nurašytos, dažnai trūksta kasos pajamų ir išlaidų dokumentų. Žmonės, kurie talkina savo įmonių vadovams nesąžiningoje ar net nelegalioje veikloje – klastoja buhalteriją, padeda slėpti mokesčius ir pan., – nesuvokia, kokie to padariniai.

Tačiau problemų yra ir daugiau: mūsų šalies teismų praktikoje nėra daug išaiškintų tyčinio bankroto atvejų, tad teisėjai dažnai nežino, į ką tokiose bylose reikia atkreipti dėmesį, nes labai sunku įvertinti, kur yra natūrali nesėkmė, o kur tyčia padaryti veiksmai. Smulkūs kreditoriai dažnai nėra labai aktyvūs. Aišku, galima juos suprasti, nes didžioji dalis įmonių turto yra įkeista bankams ir bankroto atveju jiems viskas atiteks, o tu ieškok neieškojęs, nieko negausi.

Be to, su ekonominiais nusikaltimais susijusios tarnybos ir institucijos nebendradarbiauja, neteikia viena kitai dokumentų ir nežino apie kolegų vykdomus tyrimus bei jau turimus duomenis ir galimus nusikalstamų veikų įrodymus. Todėl neretai atskiros institucijos daro tą patį darbą.

Pavyzdžiui, jei žlugdoma įmonės yra sumokėjusi valstybei visus mokesčius, tai tyčinio bankroto dažnai niekas ir neatkapsto.

Auditoriai galėtų padėti išaiškinti tokias bylas. Tačiau niekas nedirba nemokamai, o pareigūnai turi labai ribotus finansinius išteklius.

Tyčinis bankrotas

Teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad bendrovės žlugimą nulėmė ne verslo nesėkmė ar nepasiteisinusi rizika, o sąmoningas blogas įmonės valdymas, siekiant išvengti vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Tyčinio bankroto požymiai

- Vadovai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo, pavyzdžiui, nekontroliavo įmonės finansinių duomenų registravimo, ataskaitų rengimo procesų ir t. t.

- Buvo sudaromi nuostolingi sandoriai (pasirašomos sutartys įsigyti prekių ar paimti paskolą, prisiimama kitokių finansinių įsipareigojimų) žinant, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti.

- Gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas ar kitiems asmenims perleistas turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti.

- Tyčiniu bankrotu gali būti laikomas ir sunkumus išgyvenančios įmonės turto perdavimas ne pagrindiniams, o toliau eilėje stovintiems kreditoriams.

Spręsti klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismas gali kreditorių prašymu arba savo iniciatyva.

Teismui bankrotą pripažinus tyčiniu, bankroto administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per penkerius metus iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė tapo nemoki, pripažinimo negaliojančiais.

Atsakomybė už tyčinį bankrotą

Civilinė – jei įmonės vadovų veiksmai, lėmę bankrotą, buvo pripažinti tyčiniais, šie asmenys prieš kreditorius atsako savo turtu.

Baudžiamoji – tas, kas sąmoningai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę žalą (daugiau kaip 19,5 tūkst. litų) kreditoriams, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.

Atsakomybė* už nusikaltimus, susijusius su tyčiniu bankrotu

- Sukčiavimas, turto pasisavinimas, turto iššvaistymas – baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dešimties metų.

- Mokesčių nesumokėjimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas (dviguba buhalterija) – baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

* Už išvardytas nusikalstamas veikas Baudžiamasis kodeksas taip pat numato teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą.

Tyčinių bankrotų statistika

ES valstybėse tyčiniai bankrotai sudaro 4–6 proc. visų bankrutuojančių įmonių.

Lietuvoje nuo 1993 iki 2009 m. rugsėjo 30 d. bankroto procesai pradėti 14 bankų ir 8214 įmonių. Tyčiniais pripažinti vieno banko (t. y. 7,1 proc.) ir 30 įmonių (0,37 proc.) bankrotai, iš jų 4 įmonėms bankroto pripažinimas tyčiniu panaikintas. Daugelis tyčinių bankrotų jau baigti, šiuo metu vykdomi 7 procesai.

Tyčinio bankroto procesai nuo bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo dienos vidutiniškai truko apie 4,5 metų (nuo 1,6 iki beveik 10 metų).

Bankrotų, vėliau pripažintų tyčiniais, daugiausia buvo pradėta 2000 m. (5 įmonės), 2002 m. (4) ir 2005 m. (4).

Dauguma įmonių, kurių bankrotas pripažintas tyčiniu, įsteigtos 1990–1998 m. Šios įmonės iki bankroto savo veiklą vidutiniškai vykdė apie 7 metus. Nuo bylos iškėlimo pradžios iki bankroto pripažinimo tyčiniu procesas truko nuo 0,3 iki 4 metų, vidutiniškai – apie pusantrų metų.

Iš minėtų 30-ies bendrovių 11 bankrutavusių įmonių vykdė prekybinę veiklą, 10 užsiėmė apdirbamąja gamyba, 4 vykdė transporto veiklą, 2 – kitą verslo veiklą, po 1 – kino filmų rodymo, nekilnojamojo turto operacijų ir kitą su kompiuteriais susijusią veiklą.

Daugiausia bankrotą inicijavo kreditoriai (13, arba 43,3 proc.), 6 (20 proc.) inicijavo įmonių savininkai, 5 (16,7 proc.) – įmonių vadovai, 3 – „Sodra“ , 1 – VMI, 2 – įmonių likvidatoriai.

Tyčinių bankrotų skaičius (pagal nutarimo pripažinti tyčiniu datą)

Metai Bankrutavusių įmonių skaičius

1998 4

1999 4

2000 2

2001 4

2002 3

2003 2

2004 2

2005 3

2006 4

2007 1

2008 2

2009 1

Tyčinių bankrotų pasiskirstymas apskrityse

Apskritis Procentas nuo visų bankrotų (įmonių skaičius)

Kauno 43 (13)

Klaipėdos 10 (3)

Marijampolės 3 (1)

Panevėžio 3 (1)

Telšių 7 (2)

Vilniaus 27 (8)

Alytaus 7 (2)