Skolinosi iš jūrininkų

Kuo gi skiriasi šiuolaikinės transporto priemonės nuo senovinių automobilių? Išvardyti galima ne vieną punktą: saugos diržai, oro pagalvės, kondicionieriai, galinio vaizdo veidrodėliai.

Tačiau esminis mūsų laikų ir klasikinio automobilio skirtumas – posūkio rodikliai. Vairuodami juos rodome kasdien, daugybę kartų per kelionę.

Patys pirmieji automobilių posūkio signalai, arba posūkio ženklai, buvo pasiskolinti iš dviratininkų, vežikų bei jūreivių ir rodomi tik rankomis. Į vieną ar kitą pusę iš automobilio iškišta ranka simbolizuodavo numatomą mašinos manevrą. Kaip žinome, pirmieji automobiliai buvo sąlyginai nedideli ir gaminami atvirais kėbulais. Tokio bestogio „autovežimo“ vairuotojo kaire ir dešine ranka rodomi posūkio signalai puikiai matėsi kitiems eismo dalyviams.

Pirmieji nesusipratimai iškilo pradėjus gaminti didesnes, tuo pačiu platesnes bei minkštu stogu dengtas mašinas. Štai jau tokios transporto priemonės vairuotojas, norėdamas parodytį posūkį, ranka jau nepasiekdavo priešingos automobilio pusės. Be to, mašinos stogas, užstodavo „šoferio“ rodomus rankų judesius.

Taigi, sprendžiant šią problemą, protingi žmonės sugalvojo tik viena ranka rodomus posūkių signalus, naudojant tą vairuotojo ranką, kuri – arčiau išorės. Jeigu kalbėsime apie automobilius su vairu kairėje ir jų vairuotojų rankų gestus, tai be horizontaliai ištiestos rankos signalo, kuris reiškė posūkį į kairę, buvo naudojami dar du pagrindiniai ženklai: per alkūnę sulenkta kairė ranka su plaštaka nukreipta į viršų – posūkis į dešinę, o žemyn nuleista kairioji vairuotojo ranka žymėjo numatomą automobilio sustojimą (stop).

Lankstomos rodyklės

Atrodė, kad problema dabar jau išspręsta ir automobilių vairuotojai amžinai naudosis šia posūkių ženklų sistema, bet... netrukus atsirado antrasis nepatogumas.

Sparčiai besivystant metalo gamybos pramonei, automobilių konstrukcijos tobulėjo. Atvirus mašinų korpusus pakeitė uždaro stiliaus kėbulai, kurie leido tokias transporto priemones naudoti esant bet kokioms oro sąlygoms. Taigi, lyjant lietui, krintant sniegui ar spaudžiant šaltukui, atidaryti automobilio langą ir ranka rodyti manevro ženklus būdavo ne tik kad nepatogu, bet ir sudėtinga.

Tam tikslui ir buvo sugalvotos mechaninės rankos, kurios būdavo tvirtinamos abiejose automobilio pusėse ir vienokiu ar kitokiu būdu valdomos iš automobilio salono. Beje, mechaninių rankų vaizdas ir įvaizdis su laiku keitėsi taip, kad iš pačių rankų liko tik plaštakos, rodomuoju pirštu nukreiptos į vieną ar kitą pusę, o dar vėliau plaštakas pakeitė rodyklės (strėlės).

Pradžioje jos buvo manipuliuojamos mechaninių svertų ir šarnyrų pagalba, kol į šį darbą nebuvo įkinkyta elektra. Taigi, paspaudus elektros grandinės jungiklį, esantį automobilyje, mechaninė plaštaka savo judesiu ne tik parodydavo numatomą automobilio kryptį, bet ir nušvisdavo.

Plaštakų imitacija

Manoma, kad pirmasis tokį prietaisą 1908-ų metų vasario 6 d. Didžiojoje Britanijoje užpatentavo britas Percy Seymour Douglas-Hamilton. Tą patį išradimą po metų – 1909-ais, jis užregistravo ir JAV, pavadindamas jį „Transporto priemonių numatomo judėjimo informacijos prietaisu“.

Įdomiausia tai, kad šiuo išradimu buvo apjungti ir plaštakų, ir lempinių posūkių, ir iš dalies svirtinių posūkių (apie juos kalbėsime vėliau) naudojimo būdai. Mat, rankų plaštakos buvo pavaizduotos ant keturkampių dėžučių, kurios elektrinių lempučių pagalba nušvisdavo, rodant posūkio signalą. Šviesų valdymo jungikliai, vairuotojo patogumui, buvo montuojami ant vairuotojo sėdynės krašto. Dar viena naujovė – šias dėžutes, automobiliui sustojus ir jų nenaudojant, vairuotojas įstumdavo į tam tikslui skirtas automobilio kėbulo nišas ir taip jas paslėpdavo.

Jeigu Percy Hamilton išradimas buvo gana sudėtingas, tai jau tų pačių 1908 metų kovo 23 d. Didžiojoje Britanijoje išduotas  patentas išradėjui Reason Elvin Heath, stebina savo paprastumu.

Automobilio radiatoriaus priekyje buvo pritvirtinta pusmetrio dydžio raudonai nudažyta strėlė, kuri ramybės būsenoje užimdavo vertikalią poziciją. Rodant posūkį, vairuotojas, trosų pagalba, pasukdavo strėlę kairėn, arba dešinėn ir ji tiesiog atsilenkdavo (atsiguldavo) ant automobilio bamperio, tuo parodydama planuojamą kairį ar dešinį posūkį. Beje, į šios didžiulės strėlės-rodyklės viršūnę buvo įmontuota signalinė lempa, skirta apšviesti rodyklę tamsiu paros metu.

Nuo šių ponų tik keliais mėnesiais atsiliko italas Alfredo Giansanti Baracchini, 1908-ų metų gruodžio 3 d. Didžiojoje Britanijoje gavęs patentą. Jo sukurtas mechanizmas, savo veikimo principu, nedaug kuo skyrėsi nuo ankščiau minėto Hamiltono išradimo, tik į išorę atsilenkiančiose svirtyse vietoje nušvintančių plaštakų, buvo pavaizduotos rodyklės (strėlės).

Tiesą pasakius, šis įtaisas tapo jau šiek tiek kitokios posūkių signalų rūšies pradininku, vėliau paplitusiu visoje Europoje ir pavadintu „trafikatoriumi“, kitaip – automobiliniu semaforu, arba tiesiog – svirtiniais posūkiais.

Konstrukcija: plaštakų formos posūkių signalai būdavo ne tik mechaniniai, bet ir šviečiantys. / E. Einorio nuotr.

Kėlė pavojų aplinkiniams

Taigi, pradedant 1908-ais metais posūkių rodiklių patentai pasipylė kaip iš gausybės rago. Nevargindamas smulkmenomis, užsiminsiu tik apie pagrindinius ir įdomiausius išradimus, padalindamas juos į kelias specifines grupes. Pirmajai grupei priskirčiau kurį laiką Jungtinėse Valstijose vyravusius techninius sprendimus, susijusius su rankų plaštakomis.

Pradėsime nuo 1912-ais metais William Bevlie Johnston gauto patento, pavadinto „Motorinių transporto priemonių krypties signalu“. Jo pagrindinis akcentas – kryptį rodančios apšviečiamos rankų plaštakos, dėl geresnio matomumo, užkeltos ant automobilio stogo.

1916-ais metais Osa Leo Britton gavo JAV patentą elektros motoro valdomoms besisukančioms rankų plaštakoms, susietomis su garsiniu signalu. Tai – pirmas pilnai elektrinis posūkių rodymo prietaisas, nes iki šio išradimo panašūs įtaisai buvo valdomi mechaniškai, arba pneumatiškai, naudojant elektrą tik kaip šviesos šaltinį.

1917-ais metais John M Gillies ir Andrew Moynihan užpatentavo teleskopines rankų plaštakas ir jų automatinį apšvietimą. Plaštakos, rodydamos kryptį išlįsdavo iš vamzdžio, kuris buvo pritvirtintas išilgai automobilio priekinio lango ir automatiškai užsižiebdavo.

1918-ais metais išradėjas Joseph P Ogden užpatentavo porą elektrinių judančių ir šviečiančių rankų plaštakų. Patento pirkėjas - Naillik Motor Signal Co.

1918-ais metais William E Adams gavo patento patvirtinimą, už dvi poras rankų plaštakų, judančių svirties principu ir tvirtinamų ne tik automobilio priekyje, bet ir gale.

1924-ais metais pripažintas Aloys N Maller, Raymond J Maller ir Norbert J Maller išradimas –  besisukančios rodiklės, pritvirtintos ant priekinių ir užpakalinių automobilio sparnų. Naujiena – atskiras elektrinis stabdžių signalas tvirtinamas automobilio gale ir užsižiebiantis nuo stabdžio pedalo paspaudimo.

O jau 1928 metais John F. Rauschelbach išduotas patentas, kuriame aprašytas svirtinis signalinis įrenginys su žibančia plaštaka – vienas paskutinių rankų plaštakos simbolių JAV.

Pripažinimo nesulaukė

Rankų plaštakų įvaizdis, ilgą laiką karaliavęs JAV automobilių posūkių įrenginiuose, apie 1930-uosius galutinai užleido savo pozicijas strėlėms-rodyklėms. O šios, netrukus persikėlė ant lempinių posūkių signalų, kurie savo veikimo principu – artimiausi šiuolaikiniams.

Dabar aptarsime antrąją posūkių išradimų grupę – lempinius posūkius. Reikėtų pridurti, kad toks posūkių mechanizmų suskirstymas – tik sąlyginis. Nes visos posūkių išradimų grupės tarpusavyje labai tampriai susijusios ir viena kitą papildančios.

Taigi, lygiagrečiai su rankų plaštakomis vystęsi, bet tik pagalbine ir papildoma funkcija buvę šviesos signalai, maždaug jau nuo 1915 metų tapo dominuojančiu posūkių ir stabdžių įtaisu.

Nemažai prie to prisidėjo ir saugumo faktorius. Juk iš automobilio korpuso išlendančios ar atsilenkiančios mechaninės plaštakos, arba svirtys buvo gana pavojingos aplinkiniams, o ypač pėstiesiems. Taigi, statiški (nejudantys) lempiniai įtaisai, tvirtinami automobilio šonuose, arba užpakalinėje dalyje, nesukeldavo grėsmės kitiems eismo dalyviams ir dėl to turėjo privalumą.

Taigi, jau 1912-ais metais George S. Matthews užpatentavo cilindrinį vertikalų dviejų lempučių posūkių žibintą (kairės ir dešinės), tvirtinamą tik vairuotojo pusėje ir valdomą dviem jungikliais, įtaisytais ant pačio automobilio vairo. Stabdžių signalui atskiros lemputės nebuvo ir norint parodyti sustojimo ženklą „stop“, reikėdavo dviejų mygtukų paspaudimu, kartu uždegti abi posūkių lemputes.

1915-ais metais Edgar Walz jaunesnysis užpatentavo labai modernų įtaisą, kurį sudarė stabdžių, numerio apšvietimo ir posūkio žibintų sistema, susieta su garsiniu signalu, įspėjančiu vairuotoją apie posūkio signalų veikimą. Žibintuose, kurie buvo montuojami ne tik automobilio gale, bet ir priekyje, pirmąkart panaudotas „bull‘s ayes“ stiklas – spalvotas vainikinis stiklas, atliekantis didinamojo stiklo funkciją. Nors Edgar Walz išradimas buvo registruotas ne tik JAV, bet ir Prancūzijoje, Anglijoje bei Kanadoje, taip niekas ir nesusidomėjo šiuo, laiką pralenkusiu, išradimu. Patento galiojimas baigėsi 1932 m. be sėkmės ir praktinio pritaikymo.

O jau 1917-ais metais Max A. Miller vienas iš pirmųjų išrado mirksintį stabdžių signalą bei mirksinčius posūkius, kuriuos įjungti ir išjungti buvo galima mygtukais, pritaisytais prie vairuotojo sėdynės. Posūkių ir stabdžių mirksėjimą, šioje sistemoje, sukeldavo besisukantis elektros varikliukas, periodiškai sujungdavęs ir atjungdavęs elektros grandinės kontaktus. Gaila, bet ir šis išradimas liko be praktinio pritaikymo.

1918 metais William Adolph Tayc užregistravo išradimą „Krypties signalas automobiliams“. Ši automobilio posūkių sistema ir jos išdėstymas automobilyje, buvo pati panašiausia į dabartinius transporto priemonių posūkius. Skirtumas tik toks, kad įjungtos, šios posūkių lemputės nemirksėdavo, bet žibėdavo tolygia šviesa.

Labai įdomų prietaisą 1926-ais metais išrado Oscar J. Simler, kurio patentas dalinai buvo patvirtintas tik 1927 metais, o pilnas išradimas –  1929-ais metais. Be jau įprastų kairės ir dešinės posūkių rodiklių, šis prietaisas, spaudžiant stabdžio pedalą, geltona šviesa signalizuodavo apie automobilio lėtėjimą, o kartu su stabdžiu išmynus sankabą, uždegdavo raudoną „stop“ lempos signalą.

Galiausiai 1933-ais metais Joseph Bell sukūrė ir užpatentavo elektros prietaisą, kuris blykčiojo. Nors, pirmąjį mirksintį posūkių įtaisą dar 1917 m. užpatentavo Max A. Miller, šis Bell-o išradimas buvo sukurtas visai kitu principu. Jo pagrindu buvo panaudota šiluminė relė, kuri priversdavo sukurtą elektros prietaisą periodiškai įsijungti ir išsijungti, kitaip sakant – tolygiai mirksėti.

Tais pačiais 1933 metais, Joseph Bell šį įrenginį panaudojo sukuriant visą mirksinčių (šiuolaikinių) posūkių sistemą ir 1936 metais patvirtintą patentą  užregistravo JAV.

Konservatyvūs: Europoje svirtiniai signalai vyravo net iki XX a. vidurio. / V. Klavinšo asmeninio archyvo nuotr.

Europos skirtumai

Atrodytų, kad lyg ir viskas savo vietoje ir tereikia tik vieno mažmožio – padabinti automobilį modernia posūkių sistema, o tada jau – pirmyn į ateitį. Ir tikrai, tas laikas neprailgo. Gal tik kažkiek užtruko belaukiant modernaus, ant vairalazdės tvirtinamo posūkių jungiklio, kurį 1938 metais išrado ir užregistravo išradėjas Foulks Albert. O jau tada, teliko sulaukti kas ir koks automobilis pirmasis pasidabins šiomis naujovėmis.

Taigi, pirmasis automobilių gamintojas Amerikoje, pirkėjams pasiūlęs gamyklinius mirksinčius posūkio signalus buvo „Buick“. Tiksliau, tai buvo General Motors kompanijos 1939-ų metų laidos automobilis Buick Eight. Šie mirksintys posūkio signalai buvo pristatyti visuomenei kaip saugos priemonė ir tokią automobilio komplektaciją pirkėjas gaudavo pasirinktinai, tik pagal pageidavimą.

Pradžioje, posūkio žibintai buvo instaliuoti automobilio užpakalyje – bagažinės dangčio viduryje, o jau nuo 1940-ų metų, juos montuodavo ne tik automobilio gale, bet ir priekyje. Po kiek laiko, ši naujiena tapo ne tik visų General Motors gaminamų automobilių privalomu atributu, bet ir buvo pritaikyta Ford, Chrysler ir kitiems JAV kompanijų gaminamiems automobiliams.

Vis dėlto elektriniai posūkio signalai Amerikoje plačiau paplito tik šeštojo dešimtmečio viduryje, nes iki to laiko pakako daugybės ankščiau išrastų posūkių signalų įrenginių, taip pat, net ir dabar dar rodomų vairuotojo rankų gestų. O jau nuo 1960 metų, įsteigus Nacionalinę greitkelių eismo saugumo administraciją (National Highway Traffic Safety Administration – NHTSA), Amerikoje gaminamiems automobiliams posūkių signalai tapo privalomu atributu.

Reikėtų pridurti, kad be judančių rankų plaštakų ir žibančių lempinių posūkio įtaisų, buvo naudojamas dar vienas posūkio signalų perdavimo būdas. Šis išradimas 1908-ais metais buvo užpatentuotas Anglijoje ir iš jos paplito po visą Europą.

Toks posūkio signalų perdavimo būdas buvo pavadintas semaforu, „trafikatoriumi“, arba svirtiniu posūkio signalu. Ir vien todėl, kad jo forma bei veikimo principas buvo nukopijuoti nuo geležinkelyje naudotos judančios semaforo svirties ir pritaikyti automobiliams. Tokia posūkių svirtis (semaforas) buvo montuojama į abi automobilio puses ir rodant posūkio signalą, išsikišdavo (atsilenkdavo) į išorę. Kaip jau minėjau ankščiau, šių prietaisų išradimo pradininkas – italas Alfredo Giansanti Baracchini, bandęs savo  išradimą įdiegti ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje.

Sprendimas: posūkio žibintai iš pradžių buvo montuojami tik vienoje pusėje. / E. Einorio nuotr.

Galima teigti, kad svirtinių posūkio signalų veikimas buvo labai panašus į elektrinių plaštakų atliekamą darbą. Tik Amerikoje plaštakas trečiame dešimtmetyje pakeitė lempiniai šviesos įtaisai, o Europos automobiliai taip ir liko su svirtiniais posūkių signalais net iki šešiasdešimtųjų vidurio. Ir štai kodėl! 

Ko gero, dvidešimtojo amžiaus pradžioje senąjį žemyną niokojant dviem pasauliniams karams, posūkių signalų atnaujinimai ir nauji išradimai nebuvo pirmoji būtinybė. Nors visgi, progresas vyko ir posūkių signalų raida Europoje nedaug kuo skyrėsi nuo amerikietiškos. Ir tik kai 1923 metais du prancūzų išradėjai Gustave Pierre Deneef bei Maurice Jules Abel Boisson automobilinio semaforo (trafikatoriaus) svirčių valdymui panaudojo linijinį selenoidą (elektromagnetą), dviejų žemynų automobilininkų keliai išsiskyrė.

Beje, šis išradimas buvo užregistruotas Anglijoje ir patvirtintas tik 1925 metais. Užpatentuotas įtaisas, kairės, arba dešinės svirčių pakėlimu parodydavo numatomus automobilio manevrus, o pakėlus jas abi kartu, signalizuodavo stabdymą!

Taigi, šie du vyrukai, įdarbinę elektromagnetą bei privertę jį kilnoti automobilių posūkių įtaiso svirtis, netrukus sulaukė ne tik pasisekimo bet ir praktinio jų pritaikymo.

O jau 1927 metais Berlyne dirbę vokiečiai Max Ruhl ir Ernstas Neumanas dar labiau patobulino svirtinius posūkius, apjungdami elektromagnetinį jų darbą su svirties vidiniu apšvietimu. Taigi, dabar tokio posūkių įtaiso svirtis ne tik nušvisdavo, bet dar ir ritmiškai judėdavo aukštyn žemyn, taip įspėdama aplinkinius apie būsimą automobilio manevrą.

Gana greitai, šiuos išradimus gamyboje pritaikė eilė, tada dar nežinomų, o vėliau išgarsėjusių automobilinių detalių ir aksesuarų gamintojų: Lucas Industries, Trico Folberth, Tex, Scintilla ir Bosch.

Populiariai kalbant, visi šie gamintojai gamino dviejų tipų svirtinius posūkio įrenginius: stacionarinius ir pridedamuosius. Stacionariniai semaforai buvo montuojami į tam tikslui skirtas automobilio nišas, paprastai – į durų statramsčius. Toks montavimo būdas būdavo gamyklinės kėbulo konstrukcijos dalis.

Antroji svirtinių posūkių rūšis - pridedamieji, savo konstrukcija bei veikimu buvo identiška pirmajai, išskyrus tai, kad buvo tvirtinami ant automobilio kėbulo paviršiaus ne gamykloje, bet savarankiškai ir tokie posūkiai buvo skirti senesniems automobiliams. Paprasčiau sakant, tokio tipo įrenginius ant automobilio buvo galima sumontuoti pačiam, arba bet kurioje šaltkalvio dirbtuvėje.

Taigi, jau prieš pat II-ą Pasaulinį karą svirtiniai posūkiai dominavo ne tik Jungtinėje Karalystėje bet ir likusiose Europos šalyse. Nuo 1935-ų metų tokius prietaisus jau montuodavo Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos automobilių gamyklose. Tuo labiau, kad tokių įrenginių, įmontuotų automobiliuose, reikalaudavo tų šalių eismo saugumo taisyklės.

Lietuva neatsiliko

Jeigu jau prakalbome apie eismo taisyklių reikalavimus kaimyninėse šalyse, tai manau, skaitytojui būtų labai įdomu sužinoti, ką apie automobilių krypties rodiklius teigė tarpukario Lietuvos įstatymai.

Pirmosiose, 1920-ais metais Lietuvoje patvirtintose kelių eismo taisyklėse „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“ net užsiminti neužsimenama, kaip ir kokiu būdu automobilio vairuotojas turėtų signalizuoti apie numatomą manevrą.

O jau 1929-ais metais išleistose “Sauskeliais naudotis įstatymo taisyklėse” aiškiai išdėstytas reikalavimas vairuotojui, numatomus „autovežimo“ posūkius rodyti ranka. Tik va, kažkodėl Laikinosios sostinės „šoferiams“ tie reikalavimai buvo šiek tiek griežtesni! Pagal šio teisinio akto 36-ą paragrafą: “…autovežimą pasukant, ranka ištiesiama į tą pusę, į kurią bus sukamas autovežimas. Uždaryti (ne atviri) automobiliai ir autobusai, Kauno mieste šiam reikalui turi turėti tam tikrą rodiklį, kuris sutemus turi būti apšviestas.”

1930-ais metais Lietuvos Respublikos prezidentui ratifikavus „Tarptautinę automobilių judėjimą liečiančią konvenciją“, Lietuva ne tik kad turėjo, bet ir privalėjo lygiuotis į tarptautinės bendruomenės priimtus pažangius teisės aktų reikalavimus bei suvienodinti transporto normatyvus su tarptautiniais įstatymais. Ir jau 1932-ais metais išleistose “Autovežimių įstatymui vykdyti taisyklėse” 68-uoju paragrafu nurodoma: “Pasukant skersgatviuose ar kryžkeliuose turi būti signalizuojama krypties rodikliu. Krypties rodikliai, sutemus, turi būti apšviesti. Rodiklio nesant, kryptis nurodoma pasukimo pusėn, ranką ištiesiant.”

O jau 1936-ais metais išleistų ir patvirtintų “Viešaisiais keliais judėjimo įstatymui vykdyti taisyklių“  25-ame paragrafe griežtai nurodoma, kad “...autovežimiai iš priešakio turi turėti du raudonai nudažytus krypties rodiklius, įtaisytus iš abiejų autovežimio pusių. Prietamsy, kai rodikliai vartojami, jie turi būti apšviesti.”

To pačio dokumento 50-ame paragrafe, priduriama, kad „...pasukimus į skersgatvius ar skerskelius autovežimių šoferiai nurodo krypties rodikliu.“

Taigi, galima sakyti, kad tik nuo 1936-ų metų Lietuvoje posūkio rodikliai automobiliuose tapo privalomi.

Kaip nebūtų keista, tuometinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Kadangi, tuo metu Jungtinėse Valstijose automobilių posūkio rodikliai nebuvo įstatymiška būtinybe, tokie įtaisai  būdavo uždedami jau Lietuvoje.

Tam tikslui būdavo naudojami jau mano minėti – angliško tipo, pridedamieji svirtiniai įtaisai (semaforai). Juos nesunkiai uždėdavo ir prie automobilio prijungdavo bet koks guvesnis elektrikas ar mechanikas. Tokius prietaisus naudodavo ir senesniems automobiliams, ypač po 1936 m. Lietuvoje patvirtinto eismo taisyklių reikalavimo.

Kiek kitaip buvo su europietišku transportu. Mat tuometiniai automobiliai, importuojami iš Anglijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir likusios Europos, Lietuvą pasiekdavo jau su stacionariais svirtiniais posūkio signalais, kurie buvo jų konstrukcijos dalimi. Lempiniai posūkiai mūsų krašte, kaip ir visoje Europoje, pasisekimo neturėjo ir į Lietuvą buvo įvežami tik kartu su prabangiais automobiliais.

Lempų įsigalėjimas

Nors tarpukario metu Senojo ir Naujojo žemyno automobilių pramonės pajėgumas buvo maždaug lygus ir konkurencingas, tai po II-ojo Pasaulinio karo padėtis ryškiai pasikeitė Amerikos naudai. Karo nuniokotas Europos šalis užplūdo ne tik amerikietiška technika, bet ir amerikietiškos automobilių mados.

Netgi ir tokioje konservatyvioje šalyje, kaip Jungtinė Karalystė, Naujojo pasaulio įtaka neišvengiamai privedė prie dviejų posūkių sistemų konfrontacijos. Net patys britų automobilių gamintojai jau nuo 1954 metų pradėjo gaminti automobilius ne tik su svirtiniais, bet ir su lempiniais posūkiais.

Šios dvi konkuruojančios posūkių sistemos sujaukė nusistovėjusią tvarką taip, kad 1954 m. Kembridže buvo atlikti eksperimentai, lyginant jas vieną su kita, pagal eismo dalyvių reakcijos greitį, klaidas ir „dėmesio atkreipimo“ vertę. Kaip nebūtų keista, mokslininkai R. L. Moore, A. Crawford ir P. Odescalchi savo bandymais nustatė, kad svirtiniai posūkiai – pranašesni už tuo metu naudojamus mažo šviesos intensyvumo mirksinčius lempinius įrenginius, išskyrus tuos atvejus, kai žiūrima ryškiai akinant saulės spinduliams.

Nepaisant to, kad svirtiniai įrenginiai buvo labai nepraktiški (užsikirsdavo, buvo lengvai nulaužiami, nesuveikdavo, užšaldavo, sužeisdavo pėsčiuosius), mažai tetruko, kad jie liktų amžiams. Vis tik, siekiant pagelbėti britiškų automobilių eksportui, lempinius krypties signalus Jungtinės Karalystės vyriausybė leido naudoti kaip alternatyvą.

1954-ais metais priimtose taisyklėse buvo nurodytas minimalus žibintų plotas, jų padėtis transporto priemonės ašies atžvilgiu bei kitokios techninės subtilybės. To pasėkoje, amerikietiškoji posūkių sistema palaipsniui išstūmė tradicinę britiškąją ir galutinai įsivyravo Jungtinėje Karalystėje. Ir ne tik šioje šalyje.

Pavyzdžiui, jau po poros metų – 1956-ais, Vokietijos kelių eismo taisyklės numatė, kad visose naujose transporto priemonėse turi būti sumontuota mirksinčių posūkių signalų sistema, o pradedant 1965-aisiais, lempiniai posūkio signalai jau buvo įstatymiškai privalomi beveik visose Europos šalyse. Tik dar kurį laiką buvo ginčijamasi dėl žibintų spalvos: raudona, geltona ar balta ji turėtų būti...

Reklamos gudrybės

Ne vienam, perskaičiusiam šį straipsnį, natūraliai kyla klausimas: kodėl tiek daug įregistruotų išradimų buvo nepanaudota, arba netgi nebuvo bandoma jų įdiegti? Atsakymas labai paprastas – kiekvieno išradimo sėkmė yra reklama. Kuo ji geresnė ir skambesnė, tuo greičiau prekė parduodama, t.y. įdiegiama į gamybą ar panaudojama.

O tuo galima puikiai įsitikinti pažvelgus į vieno išradimo istoriją. Trumpai šnektelsime apie Holivudo nebyliojo kino žvaigždę Florence Lawrence, kuri, daugelyje publikacijų pristatoma kaip pirmosios posūkių mechaninės rankos išradimo autorė.

Taigi, kalbėsime apie 1914-ais metais JAV laikraščiuose pasirodžiusius straipsnius su mechaninės rankos aprašymu ir tokio įrenginio panaudojimu automobilyje. Gal ir niekas nebūtų atkreipęs reikiamo dėmesio į tokio išradimo paviešinimą, jeigu su juo nebūtų susieta žymi ir tuo metu garsi asmenybė – aktorė Florence Lawrence (tikrasis vardas Florence Annie Bridgwood). Ji buvo ne tik ryški Holivudo žvaigždė, bet ir moteris, besidominti bei vairuojanti automobilius bei mokanti su jais apsieiti. Apie savo išradimą žurnalui „The Green Book Magazine“ ji pasakojo taip: „... išradau signalinę ranką automobiliui, kurią, uždėjus ant sparno galo, elektrifikuotais mygtukais galima pakelti, arba nuleisti“.

Taigi, ko daugiau bereikia, yra viešumas, automobilis, graži moteris ir... pati feminizmo judėjimo pradžia! Nors, šiuo atveju, trūksta tik vienos smulkmenos – pačio išrastojo prietaiso, apie kurio veikimą bei konstrukciją tebuvo publikuotos tik trumpos laikraščių žinutės. Todėl nesiimu spręsti, kiek šis posūkių įrenginys buvo panašus ar nukopijuotas nuo 1908-ais metais Didžiojoje Britanijoje ir po metų JAV užpatentuoto Percy Seymour Douglas-Hamilton išradimo, ar 1912-ų metų William Bevlie Johnston, o gal ir 1915-ais metais užregistruoto išradėjo Joseph Dunn patento.

Faktas yra tas, kad aktorės Florence Lawrence išradimas niekada nebuvo užpatentuotas ar dokumentaliai įvardintas. Ir jeigu ne gerai pavykusi reklama, apie jį mes dabar net ir nežinotume.

Tiesa, yra dar viena keistenybė šioje istorijoje. Aktorės Florence Lawrence mama – guvi ir naginga moteris Charlotte Bridgwood 1918-ais metais užpatentavo du išradimus, susijusius su automobilio valytuvų konstrukcija ir darbu. Iš to galime spręsti, kad ir jos dukra – Florence,  tikrai turėjo suprasti patentų svarbą ir žinoti kaip savo sukurtą posūkių prietaisą užregistruoti bei įdiegti į gamybą.

O kodėl ji to nepadarė – čia jau kitas klausimas, į kurį atsakymo net ir nereikia. Juk kiekvienoje istorijoje turi būti paslapčių ir intrigų. O ir ši automobilio posūkių istorija, be Holivudo aktorės Florence Lawrence, būtų neįdomi ir nuobodoka...