Sekmadienį Nacionaliniame dramos teatre įvyko skandalą sukėlusio spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ režisieriaus Romeo Castellucci spaudos konferencija. Vakare italo scenos kūrinys Vilniuje buvo parodytas antrą kartą.

Žmonija – išbadėjęs vaikas

Teko skaityti, kad sukurti šį spektaklį režisierių įkvėpė amerikietės fotografės Diane Arbus nuotrauka, kurioje Centriniame Niujorko parke ji nufotografavo įpykusį vaiką, laikantį rankoje granatą. Turiu prisipažinti – nepatikėjau. Negi įkvėpimas – tik toks ir tik tiek? Kažko labai svarbaus režisierius nepasako, kažkas lieka tik jo vieno – ne žiūrovų ir ne skaitytojų – pasąmonės valdose.

„Iš tikrųjų tai buvo ta nuotrauka, – spaudos konferencijoje portalo žurnalistės abejonę paneigė R.Castellucci. – Ji nevaizduoja vaiko – ji vaizduoja mus. Tai – visos žmonijos portretas. Žmonijos, kuri, pasirodo, yra kaip išbadėjęs vaikas, kupina smurto. Joks smurtas negalėtų atsirasti iš nekalto vaiko. Vaizdas, kai spektaklyje vaikai mėto granatas, siejamas su nekaltumu.“

Pamačius D.Arbus fotografiją, režisieriui viskas stojo į savo vietas – spektaklis buvo sukurtas mažiau kaip per savaitę. R.Castellucci iš karto įsivaizdavo abu pagrindinius aktorius – tėvą ir sūnų. Šie iš karto užčiuopė spektaklio, vaidybos gyslą.

Režisierius tvirtino, kad kartais turėti tiek nedaug laiko yra gerai. Čia kaip ir dailininkas, kuris tapo paveikslą. Jis turi laiku sustoti. Aišku, paveikslą galima dailinti ir dailinti, bet taip jį galima tik sugadinti.

Įrėmintas dviejų psalmių

Ar Antonello da Messinos paveikslo fragmentas su Jėzaus atvaizdu taip pat atsirado iš karto, mąstant apie spektaklį, ar vėliau – vykstant repeticijoms?

„Iš karto, – sakė R.Castellucci. – Santykis tarp senio, Jėzaus paveikslo ir vaikų buvo iš karto. Repeticijose tai buvo patikrinta.“

Tačiau režisierius neatsakė į klausimus apie asmeninį savo santykį su spektakliu, apie savo tokio pobūdžio patirtis. Bolonijos universitete režisierius studijavo menus. Gal tai turėjo įtakos tokiai spektaklio vizualikai sukurti?

„Taip, aš laikau tai svarbiu dalyku, – pabrėžė R.Castellucci. – Meno istorijos studijos – pačios gražiausios.“

Anot italo, spektaklyje yra nuorodų, vaizdinių, kurie tarsi visiems priklauso. Tai – 22-oji Biblijos psalmė: „Dieve, tu esi mano ganytojas.“

„Tačiau pridėjus žodį “Ne„, jau bus iš 23-iosios psalmės “Mano Dieve, kodėl mane apleidai?„. Visas spektaklis telpa į šį tarpą“, – savo scenos kūrinio rėmus apibrėžė R.Castellucci.

Kabo ne bankuose

Spektaklyje R.Castellucci maudosi kontrastuose, tarsi vaikšto peilio ašmenimis: ekskrementai ir Dievo portretas. Labai sudėtingi, išmąstyti vaizdiniai. Jis taip siekia provokuoti publiką?

„Tais vaizdiniais tikrai neprovokuoju, nes provokacija – lėkštas dalykas. Dalykus, kuriuos rodau, ne aš sugalvojau. Tie dalykai egzistuoja. Kita vertus, ir Jėzaus portretai kabinami ligoninėse, kur matyti žmogaus vargas, skurdas. Jie kabo ne bankuose. Nesuprantu, kodėl žmonės taip piktinasi ekskrementais. Ar tai nėra Dievo kūrinys? Negi Dievas nenorėjo, kad mes turėtume virškinamąjį traktą?“ – retoriškai klausė italų teatro menininkas.

Po šeštadienį parodyto spektaklio internete pasipylė atsiliepimų apie jį. Nuomonės įvairiausios, tarp jų buvo ir tokių – esą šį spektaklį galima rodyti ir bažnyčioje. Į tai R.Castellucci atsakė: „Jeigu žiūrovas pajaučia, kad kokia riba yra peržengta, jis turi teisę išeiti iš salės. Man tabu yra tikrovė – smurtas, kraujas.“