Olimpinė druska

Dirbti žaidynėse – iššūkis. Pirmiausia kūnui. Iš Atėnų parsivežtos fotografo liemenės A.Pliadis neskalbė. Tam, kad išsaugotų olimpinių žaidynių kainą. „Mano liemenė iš mėlynos staiga virto balta – nuo druskų, kurių liko išdžiūvus prakaitui. Ne tik aš – visi fotografai staiga pabalo“, – prisimena A.Pliadis, kuriam po darbo žaidynėse atsigauti reikia visų metų.

Kuo daugiau žaidynių likdavo už nugaros, tuo labiau pašnekovas ėmė suprasti, kad priemonių jėgoms atgauti reikia ne tik sportininkams, bet ir jam. Todėl prieš žaidynes pasirūpina maisto papildais bei vitaminais, kurie gali padėti atlaikyti žaidynių maratoną.

Ar olimpinės žaidynės savaime garantuoja tą išskirtinį kadrą?

„Kaip tik nubraukia visus gerus kadrus, – purto galvą fotografas. – Jeigu galėtum nuo ryto iki vakaro sėdėti, pavyzdžiui, vien tik lengvosios atletikos stadione, tada galėtum juos gaudyti, bet dirbant LTOK fotografu užduotis – įamžinti visų Lietuvos olimpiečių startus.“

O atstumai žaidynėse dideli. „Miela, kad Rio bus gausi delegacija, bet man kiekvienas sportininkas – kaip akmuo į kuprinę, nes jį reikės nufotografuoti, – kvatojasi fotografas. – Bet tai juodasis humoras. Žinoma, gerai, kad jų daug, tada ir mano darbas prasmingesnis.“

Nuojauta ir sėkmė

Nuojauta fotografui gali padovanoti išskirtinių kadrų. Jos vedamas Atėnuose A.Pliadis įamžino sidabrinį septynkovininkės Austros Skujytės triumfą.

„Na, kaip?“ – pasiteiravo antrą dieną po rytinių varžybų sportininkės. Matydamas degančias Austros akis fotografas apsisprendė vakare stadione laukti medalio, nors tuo pat metu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidė su JAV. „Tu ką – kvailas?“ – ne vienas klausė Alfredo, nes ne visi suprato tokį jo pasirinkimą.

Kartais gerų kadrų dovanoja sėkmė. Londone, sėdėdamas fotografams skirtame kateryje, kuris irklavimo kanale atsitiktinai sustojo prie jo, suprato, kad vietą jame reikėjo užsisakyti prieš kelias dienas ir dar tikėtis, kad būsi atrinktas iš būrio norinčiųjų.

„Sėdžiu kaip vazonas tame kateryje, pradeda lipti fotografai, sąrašus tikrinti, o aš galvoju – kada mane išmes? Gal buvau labai susigūžęs, kad manęs neišmetė? Kažko paklausė, aš: „Yes, yes.“ Buvo laikas plaukti – ir išplaukėme. Ir ką – žiūriu, kaip tik Egidijus Balčiūnas atplaukia! Aš stambiu planu fotografuoju, rakursas fantastiškas, purslai eina – tai, ko reikia! Nuo kranto taip nepadarysi. O po to iškart kanojos – Jevgenijus Šuklinas irkluoja. Ne taip gerai, bet irgi stambiu planu pro mane praplaukė“, – negalėjo atsidžiaugti atsitiktine sėkme.

Per daugelį metų sporto fotografas pastebėjo, kad kuo geresnis sportininkas, tuo jis įdomesnis ir fotografijose. A.Pliadis turi įamžinęs visą Lietuvos lengvosios atletikos legendos V.Aleknos karjerą. „Pradėjau jį fotografuoti 1995-aisiais. Man jis patiko kaip tipažas. Jis užsidaręs, susikaupęs, bet tai buvo mano azartas fiksuoti jo karjerą“, – pasakoja A.Pliadis.

Sunkiausia jam fotografuoti futbolą. Galbūt dėl to, kad mažai jį išmano. Fotografuojamą sporto šaką išmanyti būtina. „Kai 1999 m. vėl pasirodžiau stadione, nuvažiavau į lengvosios atletikos varžybas ir supratau, kad nežinau nieko. Tada priėjau prie Romo Sausaičio ir sakau: pasakyk, kas yra kas. Ir jis man beveik visas varžybas pasakojo“, – apie tai, kaip apie porą metų vėl jaukinosi lengvaatlečius, pasakoja buvęs šuolininkas.

Šiandien lengvosios atletikos stadione jis savas, o su užduotimi nufotografuoti vieną ar kitą sportininką prabėgomis užsukę fotografai šliejasi prie jo, kaip jis pats kadaise prie trenerio R.Sausaičio.

Be olimpinių žaidynių, A.Pliadžio biografijoje – daugiau kaip dešimt Europos ir pasaulio lengvosios atletikos čempionatų, Europos jaunimo olimpinių festivalių ir jaunimo olimpinių žaidynių. O pastaruoju metu fotografas ėmė draugauti su penkiakovininkais.

„Mane riboja tai, kad dirbu Krašto apsaugos ministerijoje. Mano išvykos – tai atostogos“, – sako fotografas.

LTOK kavinėje galite apžiūrėti A.Pliadžio parodą „9 olimpiados".

Straipsnis perpublikuotas iš LTOK žurnalo „Olimpinė panorama“.