Vilniečių aplankytame Šanchajuje – didžiausiame pagal gyventojų skaičių pasaulio mieste (per 24 mln. gyventojų) jau devintus metus vyko festivalis "Modernios dramos slėnis". 17 spektaklių kūrėjai iš aštuonių užsienio šalių pasirodė šešių miesto teatrų scenose. Būta ir nemokamų renginių po atviru dangumi.

Vilniečių trupė netruko įsitikinti: šilumą skleidžiančiu festivaliu norima parodyti, kad Šanchajus yra atviras įvairioms kultūroms, menininkams iš įvairių šalių, pasaulio kultūrų įvairovei.

Vieno elemento nebeliko

"Daning teatre", kur buvo rodomi Vilniaus mažojo teatro spektakliai, penkis vakarus tvyrojo pakili atmosfera: spektaklius žiūrėjo pilnos salės žiūrovų – kaskart apie tūkstantį.

Michailo Lermontovo "Maskaradas" publiką užbūrė veiksmu, įvykiais, kaita. Būta sniego, ledo, vandens. Dėl tam tikrų vietos taisyklių padiktuotų apribojimų neliko tik vieno spektaklio elemento – ugnies, tačiau tai spektakliui nesutrukdė praūžti kaip viesului: išlikti vizualiam, veiksmingam, aštriam, paveikiam.

Pjesėje veikėjai gyvena saloninį, rūmų gyvenimą, o spektaklyje visus veikėjus režisierius išviliojo į kiemą, į žiemą, ant ledo.

"M.Lermontovas buvo aistringas ir tą jo aistrą bandžiau perteikti veiksmu – išvesdamas veikėjus iš komfortiškos aplinkos. Šis spektaklis – kaip M.Lermontovo dvikovos kulka, kuri nuo šūvio pataiko tiesiai į širdį. Tos kelios sekundės, per kurias lekia kulka, spektaklyje išplėstos į kelias valandas", – sakė spektaklio režisierius R.Tuminas.

Kinus sužavėjo ir tai, kad "Maskarado" užuomazgos siekia režisieriaus vaikystę. Dalydamas daugybę interviu, R.Tuminas pasakojo apie vaikystės vakarus, kuriuos leisdavo kieme.

"Jeigu būdavo atodrėkis, statydavome pilis, ridendavome sniego kamuolius, kartais į juos netyčia įvyniodami pirštinę. Dažnai tekdavo iš namų ašarojant grįžti ir ieškoti tos pamestos pirštinės – daužyti sniego tvirtovę, kamuolius... Visi taip žaidėme, visi gyvenome idiliškoje žiemos ramybėje. Tuomet kiemuose buvo kuriamas savotiškas teatro pasaulis, kurį norėjosi perkelti ir į sceną. Todėl "Maskaradas" – tarsi vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmieji pavydai, išdavystės, simpatijos... Pamenu, kaip žengdavau mokytojos, kurią buvau slapta įsimylėjęs, pėdomis, įmintomis sniege... Nueidavau ilgą kelią", – pasakojo režisierius.

Bendraudamas su kinų publika R.Tuminas užsiminė, jog jo spektakliuose visada yra trys elementai: vaikystės skonis, duonos kvapas ir amžiaus garsas. O paklaustas, kokia duona jam skaniausia, atsakė: "Juoda. Lietuviška. Skaniausia ta, kurią kadaise rankomis minkydavo ir kepdavo mama."

Pakvietė statyti spektaklį

R.Tumino režisūrinė meistrystė Kinijos žiūrovų širdis pavergė jau pernai, kai jo spektakliu buvo atidarytas garsusis Vudženo festivalis. Pamatę "Eugenijų Oneginą" (sukurtą Maskvos J.Vachtangovo teatre), kinai pametė galvas dėl režisieriaus R.Tumino pastatymų. Ir teatro ekspertai, ir žiūrovai, pamatę vieną jo darbą, nori pamatyti daugiau.

Ir ne tik pamatyti, bet ir išgirsti. Todėl prieš spektaklius vyko diskusijos, susitikimai, interviu, kuriuose R.Tuminas bendravo su žurnalistais, studentais, teatro ekspertais. Jis susitiko ir su garsia kinų režisiere Tian Qinxin – vieno garsiausių Kinijos Vudženo festivalio žiuri nare, pernai metų Vudženo festivalio meninės programos sudarytoja ir Nacionalinio teatro režisiere.

Tian Qinxin pakvietė maestro R.Tuminą statyti spektaklį naujai kuriamame teatre su Šanchajaus dramos teatro jaunimo teatro trupe. Tai galėtų nutikti jau kitais metais.

"Mūsų publika pažįsta R.Tuminą ir ateina į jo spektaklius, nes jį supranta, gerbia. Štai ir šiandien salėje yra žmonių, dėl spektaklio atskridusių iš įvairių užsienio šalių ir Pekino, o jis yra už daugiau nei už tūkstančio kilometrų", – sakė Tian Qinxin, kuri du vakarus stebėjo Rimo Tumino spektaklius "Maskaradas" ir "Trys seserys".

Pekino Nacionalinio teatro režisierė negailėjo gražių žodžių ne tik maestro R.Tuminui, bet ir visoms moterų portretus sukūrusioms Vilniaus mažojo teatro aktorėms, ypač Agnei Kiškytei, Valdai Bičkutei, Elžbietai Latėnaitei. Vytautas Rumšas spektaklyje "Trys seserys" jai pasirodė stulbinančiai panašus į patį pjesės autorių Antoną Čechovą.

Aktorinės dvasios grįžimas

"Vilniaus mažojo teatro gastrolės Šanchajuje buvo sklandžios: esame kitoje šalyje, kitoje scenoje, o jaučiu sugrįžusią aktorinę dvasią. O ir publika čia švelni ir įsimylėjusi. Mes tą jaučiame. Tai nuteikia tiesai, atvirumui, dėkingumui", – po gastrolių sakė R.Tuminas.

"Neturėjome abejonių, kad jūsų spektakliai bus puikiai priimti, kad juos supras, kad galės jais mėgautis. Matome, kad kiekvienais metais vis lengviau sudominti žiūrovus Vilniaus mažojo teatro spektakliais, žmonės jau žino, ko tikėtis. Šių metų pardavimai yra puikūs – į spektaklius parduota daugiau kaip 80 procentų bilietų", – sakė viena iš festivalio vadovų Coco Xu, kuri sudarė festivalio programą ir pasikvietė trupes iš JAV, Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Pilnatvės atmosfera

Kokių įspūdžių iš didžiausio pasaulio miesto pagal gyventojų skaičių parsivežė Vilniaus mažojo teatro aktoriai? V.Rumšui įsiminė kinų punktualumas – spektakliai prasidėdavo šimtaprocentiniu tikslumu – lyg stebuklingos lazdelės mostelėjimu tarp žiūrovų įsivyraudavo visiška tyla.

Aktoriui Jonui Braškiui labiausiai įsiminė kinų publika: "Jautėme, kaip nuoširdžiai seka spektaklio siužetą. Mums pavyko juos įtraukti, nes jie nori būti įtraukiami į teatro vyksmą, į tai, ką mes norime pasakyti."

Režisierius K.Glušajevas, Šanchajuje pristatęs monospektaklį "Dvasiniai reikalai", sako, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje jis išmoksta naujų dalykų apie gyvenimą, o iš šių gastrolių jis parsivežė džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką: moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą. Išsivežė tą gydantį poveikį, kurį daro intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug bendravimo, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu.

Aktorė Gintarė Latvėnaitė, ruošdamasi monospektakliui ir susitikimui su kinų publika, atrado širdžiai mielų dvasingumo apraiškų: "Gėrėme arbatą, mėgavomės nuostabiais kinų masažais, klausėmės puikios jų muzikos. Ta miesto atmosfera, ta įvairovė, kurią matėme kiekvieną dieną, ir ta lengva žmonių masė, leido jaustis lengvai ir nepaisant to, kad ne kiekvienas galėjo ištverti tokį karštį, visi tie potyriai sukūrė ypatingą lengvumo jausmą."

Pirmą kartą Šanchajuje viešėjusi Larisa Kalpokaitė sako suvokusi, jog ši tauta turi labai stiprią kultūrą, labai stiprų vidinį užtaisą. "Ir vis dėlto, kad ir kokia būtų didi tauta, mūsų teatras įdomesnis. Jaučiamės išdidžiai", – atviravo aktorė.

Trečiosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje tiesia tiltus į ateitį. Planuose – būsimi susitikimai su kinų tauta, kuri kasmet vis sunkiau paleidžia kūrėjus iš Lietuvos, o naujienų portaluose dar nespėjus išvykti mirga antraštės "Maestro Tuminai, grįžkite. Mes laukiame Jūsų".