– Kada susidomėjote mandalomis, kuo jos patraukė?

– Mandalas piešti pradėjau prieš trejus ar ketverius metus. Draugė padovanojo spalvinimo knygą. Spalvinau, spalvinau ir po to kažkaip pagalvojau, kad tai nesąmonė. Toks pojūtis, kad mano smegenys džiūsta, nedirba. Staiga supratau, kad tiesiog sėdžiu ir svetimus paveikslus spalvinu – kokia nesąmonė.

Tada pradėjau galvoti, kas būtų, jeigu pati pradėčiau piešti mandalas? Gal aš moku? Na, ir pradėjau. Mane taip įtraukė pats procesas, piešimas, spalvinimas, kad negalėjau veikti nieko kito. Būdavo, trečią valandą nakties piešiu, nors kitą dieną man į paskaitas, o vaikui – į darželį...

Kai žmonės piešia, iš pradžių jie kažką pliurpia, bet ateina momentas, kai gali net musę girdėti. Būna, kad, atnešus arbatą, į ją įmerkia teptuką. Piešdamas žmogus tiesiog įkrenta į save.

Tada ėmiau gilintis, nuo ko priklauso, kad mandalos tokios skirtingos. Tyrinėjau spalvų reikšmes, kol pasidarė aiškiau. Radau informacijos, kad Carlas Gustavas Jungas turėjo savo teorijų apie mandalas. Jis manė, kad žmogus, nupiešęs 100 mandalų, keičia savo asmenybę. Na, nežinau, kaip mes čia galime patikrinti, nes matavimų nėra, bet mano gyvenimas gerokai pasikeitė.

– Gal jau nupiešėte 100 mandalų? Kas konkrečiai pasikeitė?

– Nupiešiau tikrai daugiau negu 100. Kai pradėjau, nebegalėjau sustoti. Kažkoks maniakiškas skirtingų akvarelių pirkimas, atspalvių ieškojimas. Vis gilinausi į spalvų, formų reikšmes. Kai daug domiesi kažkuo, visi taškai susiveda.

Sužinojusi, kad vyksta mandalų piešimo kursai, nuėjau, o ten mergina tiesiog iš lapo perskaitė: "Jeigu pas jus daugiau tokios spalvos, tai reiškia tai, jei kitos – tai." Aš pagalvojau: "Geras! Aš tikrai žinau daugiau."

Nuosekliai domėdamasi šia tema atradau, kad žmogus, piešdamas mandalą, nupiešia save. Konkrečiai mano gyvenime pasikeitė jau vien tik tai, kad pati pradėjau vesti mandalų mokymus.

Pjūvis: kiekviena spontaniškai nupiešta mandala atspindi tuo metu ją piešiančo žmogaus būseną. Iš serijos mandalų galima apibūdinti žmogaus charakterį, nustatyti psichologines problemas.

– Tarkim, aš niekad anksčiau nesu piešusi mandalos ir neįsivaizduoju, nuo ko pradėti. Kaip jūs mokote?

– Duodu kvadrato formos lapą, pieštukus, liniuotę ir skriestuvą. Tada žmogus tiesiog nupiešia centrą, pasidaro porą apskritimų, ir viskas – dirba, piešia. Labai dažnai būna, kad žmonės viską nupiešia – linijas, apskritimą – o po to atsisėda ir klausia: "O ką dabar daryti?" Šiam darbui reikia kūrybinės tėkmės.

Puikiausias pavyzdys yra vaikai, kurie atsisėda ir piešia. Jiems nereikia temos, nereikia sakyti, ką piešti, jie tiesiog tai daro, o suaugęs atsisėda prie lapo ir bijo jį sugadinti.

– Aš irgi bijočiau, nes nemoku gražiai piešti. Ar tai nebūtina, kuriant mandalas?

– Nereikia turėti jokių piešimo įgūdžių. Netgi dailininkai, kurie ateina, piešia iš žinojimo, kas bus gražu. Tai nėra taip įdomu, kaip pamatyti žmogų, kuris niekada nėra rimtai piešęs, bet pasiima teptuką ir sukuria meno šedevrą.

Daugelis mano, kad jie neva nemoka piešti, nes kažkada vaikystėje nebuvo įvertinti. Tai atsitinka dėl psichologinių traumų. Aš kiekvieną kartą negaliu atsistebėti, kaip žmonės gražiai piešia ir kokie esame unikalūs. Pasižiūri ir galvoji: "Kaip aš taip nesumąsčiau?"

Mane labiausiai ir džiugina tai, kad žmogui vėl sugrąžini galimybę pajusti lengvumą. Mes gyvenime pasidarome tokie sudėtingi, kad nebemokame daryti klaidų. Ką tu sugadinsi? Tik lapą popieriaus – nieko daugiau.

– Kokie žmonės ateina į užsiėmimus? Ar tik sudėtingi?

– Ateina visokių. Kai naudojamės kūrybine energija, tai visose kitose srityse yra lengviau. Ateiti papiešti ir pailsėti yra labai smagu.

Atsimenu vieną tokį verslininką, kuris tikrai labai rimtas, labai sudėtingas žmogus. Jis sakė: "Aš žinau, ką veiksiu, kai grįšiu namo. Pirksiu akvarelę, teptuką. Man reikia tokio poilsio."

Kai žmonės piešia, iš pradžių jie kažką pliurpia, bet ateina momentas, kai gali net musę girdėti. Būna, kad, atnešus arbatą, į ją įmerkia teptuką. Piešdamas žmogus tiesiog įkrenta į save.

– Esate lektorė, marmos technikos specialistė, praktikuojate jogą ir meditaciją. Taip pat atliekate mandalų diagnostiką. Kas tai – marmos technika, mandalų diagnostika? Kur to išmokote?

– Marmos masažas – ajurvedinė terapija, harmonizuojanti kūno bioenergetinį tinklą. Stimuliuojant marmos taškus valosi bioenergetiniai kanalai.

Mandalų diagnostika padeda atskleisti asmenybę, iš naujo pažvelgti į save ir į savo gyvenimą. Visų pirma paaiškinu, kas matosi mandaloje, klausiu žmonių, ką jie norėtų pakeisti? Pirmas žingsnis, kurį galima padaryti bent jau mandaloje, – pakeisti spalvą. Tam, kad gyvenimas pasikeistų, kad virsmas įvyktų, aišku, to neužtenka. Reikia kažkokius realius veiksmus ir gyvenime daryti. Pirmiausia viskas atsitinka čia (rodo į smilkinį).

O kur to išmokau, negaliu atsakyti.

– Ar tai įgimta?

– Tai yra tam tikra sensorika ir žinios apie spalvas ir formas. Vieni žmonės jautresni tam, kiti – ne tokie jautrūs. Daug metų dirbu marmos taškų masažuotoja, tam reikalingas jautrumas žmogaus kūnui. Šventai tikiu, kad visi turime gebėjimą vienas kitą jausti, tik to nelaviname.

– Kuo ypatingas mandalos simbolis? Ar galėtumėte ir iš kitokio piešinio kažką pasakyti apie žmogų?

– Iš paprasto piešinio negalėčiau pasakyti nieko. Būtent vaizdavimas ratu atspindi žmogaus vidų. Yra tam tikra sistema.

Mandalas matome kiekvieną dieną. Pasižiūrėkit žmogui į akis – tai yra mandala. Taškas, aplink kurį eina pasikartojančios formos ratu. Visos kultūros turi kažkokią mandalos išraišką. Pavyzdžiui, lietuviai turi saulutę. Neseniai buvau paskaitoje, kurioje teigė, kad ši gėlė – katalikiškas simbolis, bet tai netiesa. Saulutė yra tikrai daug senesnis simbolis Lietuvoje, atėjęs ne iš katalikybės. Ji simbolizuoja virsmą.

Indijoje yra regionas, kur moterys kiekvieną rytą keliasi anksti ryte, kad pirmos prie ąslos spalvota kreida nupieštų mandalą tam, jog gerovės deivė Lakšmė ateitų į jų namus.

Visose kultūrose yra kažkoks vaizdavimas ratu. Jis nėra atsitiktinis. Kai žmogus nupiešia mandalą, tame piešinyje matosi viskas apie jį. Pro nuoskaudas žmogus praeiti negali, tad mandaloje regimi visi išgyvenimai.

– Mandalas pardavinėjate, tiesa? Ar jos, patekusios į kitus namus nepraranda savo reikšmės?

– Taip, pardavinėju. Nupiešiu tai, kas žmogui yra aktualu, tad reikšmės nepraranda. Būna, kad kartais žmonės parašo žinutes, jog kiekvieną rytą atsikėlę pirmiausia jie pasižiūri į mandalą.

Kartais ir man būna, kad prisėdu, greitai nupiešiu, o paskui jau tyrinėju ir žiūriu, kas išėjo. Kitaip tariant, aš maitinuosi akimis tomis spalvomis.

Pavyzdžiui, mes rengiamės pagal tam tikrus standartus. Man asmeniškai netinka geltona spalva, bet būna, kad visą mandalą nupiešiu geltonos spalvos, nes niekur kitur jos gyvenime nenaudoju. Mandala pamaitina mus tuo, ko mums trūksta.

Iš pradžių piešti kitiems man buvo nedrąsu, tačiau, kai sulaukiau atsiliepimų, supratau, kad galima ir kitam žmogui jas kurti. Žinoma, žmogų vis tiek turiu kažkiek pažinoti, nes aklai piešti aš nedrįsčiau.

– Pasakojote, kad mandalos į jūsų gyvenimą atėjo palyginti neseniai. Įdomu, ar jūsų profesija nors kiek susijusi su piešimu? Kuo gi ketinote tapti, kai baigėte mokyklą?

– Po mokyklos nenorėjau tapti niekuo (juokiasi). Tėvai pasakė, kad turiu kažkur mokytis, tad mokiausi meninio pynimo iš vytelių. Niekada nedirbau šio darbo, man jis iš viso yra neįdomus.

Kai buvau vaikas, labiausiai norėjau dirbti spaudos parduotuvėje. Mėgau laikraščių ir popieriaus kvapą. Galvodavau: "Kaip gera ten dirbti – gali perskaityti visus žurnalus nemokamai."

Nuo dailininkės karjeros mane atgrasė kritika. Tada maniau, kad tikrai niekada nepiešiu. Pavyzdžiui, mano sūnui yra vienuolika metų. Jam piešimas yra liūdesys. 90 proc. vaikų, kuriuos aš mačiau, nemoka elgtis su dailės priemonėmis. Aš jaučiu misiją parodyti, kaip teptukas gali tapti draugu.

– Kaip artimieji žvelgia į jūsų veiklą?

– Manau, neutraliai. Sesuo labai palaiko. Atėjo toks laikas, kai man nebesvarbu, kaip mane vertina kiti. Aš vertinu save, ir taip yra ramiausia.

– Vis daugiau žmonių sužino apie mandalas. Ar jaučiate didesnį susidomėjimą? Jei taip, kas tai lemia šiandienėje kultūroje?

– Dabar yra toks laikas, kai žmogus neišvengiamai turi eiti į save. Nebeužtenka duonos ir sviesto. Mes nebesame tame lygyje, kai mums reikia tik išgyventi. Atėjo laikas, kai žmogus pradeda gilintis į save. Man tai atrodo teisinga, nes labai gaila gyvenimo, jei per jį nesupranti, nei kas tu, nei ką tu čia veiki. Nejaugi dirbai tik dėl pensijos? Juk gali jos ir nesulaukti. Smagu, kad žmonės gilinasi ne į kitus, o į save. Net ir knygų daugybė yra apie savęs radimą.

– Kad jau prakalbote apie knygas... Mačiau, kad socialiniuose tinkluose dalijatės knygų citatomis, tad darau išvadą, kad mėgstate skaityti. Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti žmogui, kuris susidomėjo mandalomis?

– Tai yra labai individualu. Kiekvienas iš mūsų esame kažkokiame etape, gyvenimo kelio ruože. Negaliu žinoti, ar žmogus yra pirmame ar 101 kilometre, nes šiems dviem žmonėms skaityti reikėtų skirtingas knygas.

Žmonės labiausiai pasiklydę idealizavime. Turi būti tobulas žmogus, antra pusė taip pat tobula, idealūs namai, šeima, darbas. Tai yra nesąmonė. Moteris, o dažnai ir vyrus, apima didžiulė depresija, nes viskas vyksta ne taip, kaip jie įsivaizdavo ir planavo nuo vaikystės. Šiuo populiariuoju atveju aš siūlyčiau perskaityti Aleksandro Svijašo knygą "Išmintingas pasaulis".

Didžiausia prabanga žemėje gyventi blaiviam visomis prasmėmis. Realybė nėra tokia baisi, kaip dažnas įsivaizduoja. Ši knyga apie tai, tad ji yra pirmas žingsnis, nuo kurio galima atsispirti.