Praeities kartų dirbiniai, atradę savo vietą muziejuose, liudija apie paprastų kaimo žmonių grožio supratimą, darnos pojūtį, kūrybos proveržį, tradicijų puoselėjimą, jų tąsą ir kaitą. Idėja parodyti liaudies meno savastį, prasmių ir vaizdavimo būdų daugialypiškumą brendo seniai. Turtingi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus liaudies meno rinkiniai retai atsiveria žiūrovams, todėl dabar yra puiki proga pamatyti bent dalį to lobyno. Parodos koncepcija pagrįsta senuoju baltiškuoju tikėjimu, jo raida, persipynimu ir sugretinimu su krikščioniškosios kultūros prasmėmis.

Archajiškame pasaulio modelyje simbolinė ašis yra Gyvybės arba Pasaulio medis. Baltiškoje pasaulėjautoje, anot Norberto Vėliaus bei kitų senosios kultūros ir mitologijos tyrinėtojų, tai taip pat vienas iš kertinių vaizdinių. Tai daugiaprasmis mitinis įvaizdis, kuriame medžio šaknys tapatinamos su požemiu, kamienas – su žeme, o laja – su dangumi. Kartu jis simbolizuoja amžiną gyvybės ratą – žiemą apmiršta, bet išlieka gyvas ir pavasarį pražysta naujais žiedais.

Muziejaus nuotr.

Senojo pasaulėvaizdžio atspindžiai mus daugiausia pasiekė per etninės kultūros raišką. Didelė dalis ženklų kalba perduodamos giluminės informacijos laiko tėkmėje buvo pamiršta – simbolika persimainė, pakito, pavirto puošybiniu ornamentu. Jo prasmę dabartiniais laikais suprasti, šifruoti, skaityti padeda visas etnokultūrinis kontekstas – papročiai, tautosaka, mitologija, palyginimai su kitų tautų menu ir pasaulėvaizdžiu. Keičiantis kultūrinėms epochoms, įsitvirtinant krikščionybei, kito ir įvairių simbolių prasmė. Augalai, gyvūnai ir paukščiai krikščioniškojoje ikonografijoje ir vaizduojamojoje tradicinėje liaudies dailėje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Primityvia vaizdine raiška pasižyminčių liaudies tapytojų, skulptorių perteikti šventųjų atvaizdai, siužetai paprastiems beraščiams tikintiesiems suprantamiau atskleidė Dievo sukurtą pasaulį.

Į atidarymo renginį įleidžiami tik respiratorius dėvintys asmenys. Paroda veiks iki kovo 18 d.