W. Goethe’s „Faustas“ ir tuminiška dvasia Kinijoje

Kinijos mieste Nandzinge įvyko režisieriaus Rimo Tumino premjera, kur jis su savo bendražygiais ir žinomais kinų aktoriais pastatė Wolfgango Goethe's "Faustą".

Pasak Lietuvos ambasadorės Kinijoje Inos Marčiulionytės, tai buvo didžiulis iššūkis tiek režisieriui, tiek kinų menininkams. "Susitiko visiškai kitokios teatro mokyklos. Bet Tuminas ir Kinijoje Tuminas, tad tuminiška dvasia apgaubė ir šitą sceną", – sakė I.Marčiulionytė.

Pirmaisiais įspūdžiais apie "Faustą" šiandien dalijasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Tadas Šumskas, kuris kaip chormeisteris dirbo prie šio pastatymo ir vienas pirmųjų iš komandos grįžo į Lietuvą.

– Neabejotinai, šis bendras lietuvių ir kinų darbas turi kur kas didesnę prasmę nei tiesiog spektaklis. Gerbiamas profesoriau, sakykite, kuo šį kartą jūsų komanda su R.Tuminu priešakyje nustebino pati save ir pasaulį?

– Norėtųsi pasidžiaugti kiekvieno indėliu, nes spektaklis yra kūrybinis, komandinis darbas. Mano subjektyviu vertinimu, vieną stipriausių ir įspūdingiausių žingsnių savo teatro scenografo biografijoje žengė Adomas Jacovskis. Jis sugalvojo optiškai pasvirusį paslaptingą kubą – savotišką slankiojančią proto substanciją. Kiekvieną kartą, kai bokštas pasisuka kita briauna, mes pamatome lyg kitą optinę geometrinę figūrą. Visos šio kubo sienos yra skirtingos: viena yra lyg veidrodis, kitos – namų interjerai ar lentynos knygoms, kurios finale subyra lyg bevertės žinių talpyklos. Jos lyg gyvos visą laiką juda ir "reaguoja" į tai, kas vyksta scenoje (pavyzdžiui, Margaritai išnešus į sceną lovytę, ši "substancija" reaguodama atsisuka kaip didelės ekrano akys ir ją stebi...). Scenografija minimalistinė, bet labai informatyvi, sėkmingai papildo statiškas scenas.

Komanda: prof. T. Šumskas su kinų aktoriais.

Kolega Faustas Latėnas brandžiai pademonstravo kinams, ką reiškia Lietuvos ir Europos teatro muzikos mokykla. Visi spektaklyje skambantys kūriniai tiesiog sužavėjo publiką. Šį kartą jis pasirinko labai sudėtingą muzikinę medžiagą. F.Latėnas kaip citatą panaudojo XX a. pradžios nežinomo kompozitoriaus kūrinį "Margarita prie ratelio" ir labai taikliai adaptavo jį Margaritos sceniniam įvaizdžiui papildyti. Į muzikinį spektaklio audinį įaudė aramėjų kalba vienuolių įdainuotas sakralines giesmes (priminsiu, jog aramėjų kalba kalbėjo Jėzus Kristus). Šios giesmės gan sudėtingos ir specifinės. Man teko jas aranžuoti ir išmokyti kinų aktorius, kad jie galėtų šias giesmes deramai atlikti scenoje. Tai buvo tikrai nemenkas iššūkis, nes reikėjo pradėti nuo belkanto vokalo pagrindų, kurie yra visiškai nežinomi rytietiškos kultūros atstovams.

– Jūs, scenografas A.Jacovskis, kompozitorius F.Latėnas, neabejojame, kad jūs visi vėl pranokote patys save. O kaip sekėsi kitiems komandos nariams?

– Puiki visa komanda. Gabrielė Tuminaitė buvo viso spektaklio "smegenys" – ji viską užsirašinėjo, repetavo nesant Rimo, valandomis aiškindavo kiekvienam aktoriui ir scenos padėjėjui režisieriaus minčių potekstes, kaip pagrindinė vadybininkė koordinavo visas tarnybas. Choreografė Vesta Rasa Grabštaitė visą pasirengimo laikotarpį mokė kinų aktorius profesionalaus išraiškingo judesio. Jūs tik įsivaizduokite, jie turėjo išmokti šokti valsą, nors iki tol gal ir nežinojo, kas tai yra. Ir jie išmoko: ne tik valsą, kankaną bei ir kitus senovinius bei šiuolaikinius europietiškus šokius. Visi aktorių sceniniai judesiai buvo Vestos meninės kūrybos vaisius.

Ypač gražus ir magiškas Eugenijaus Sabaliausko apšvietimas. Vasarą kartu dirbant Italijoje lauko sąlygomis buvo sudėtinga naudoti įvairias sceninio apšvietimo gudrybes, o šį kartą spektaklyje buvo tokių fantastiškų reginių, kad galima buvo vaizdus fotografuoti kas penkias minutes.

Dirbo nemaža lietuvių komanda, tad po sukurtu veikalu, manau, galėtume ramiai kiekvienas "pasirašyti".

Kitos kultūros žmogui neįtikėtinai sunku suvokti, kaip kinų aktoriai išreiškia jausmus. Jie tai daro visiškai kitaip nei mes. Jie kitoniškai liūdi, džiaugiasi, kitaip susinervina.

– Visų jūsų darbus suvienijo režisierius. Per tiek metų jūs visi dirbate tarsi orkestras. Ar kalbėjote su R.Tuminu apie tai, kaip jis jautėsi dirbdamas su kinų aktoriais?

– Trumpai šnektelėjome. Rimas juokavo, kad itin sudėtinga buvo suvokti kinų aktorių intonacijas. Kitos kultūros žmogui neįtikėtinai sunku suvokti, kaip kinų aktoriai išreiškia jausmus. Jie tai daro visiškai kitaip nei mes. Jie kitoniškai liūdi, džiaugiasi, kitaip susinervina, juk jų nuo amžių amžinųjų kitos teatrinės tradicijos. Režisierius kartais sakydavo, kad jam sunku vertinti, ar aktoriai tam tikras vietas kiniškai kalbėdami suvaidina gerai ar blogai. Dažnokai jautėsi lyg neužtikrintas. Nepaisant šių smulkmenėlių, mačiau labai gerų režisūrinių mizanscenų. Rimas lyg džinsuotas aštuoniolikmetis valiūkiškai lakstė po sceną ir aktoriams virtuoziškai taikliai rodė kiekvieną judesį. Šalia režisieriaus visuomet buvo puikus kinų kalbos ir Rytų kultūros žinovas Vytis Silius.

Iššūkis: aktoriams teko spręsti uždavinius su daugybe nežinomųjų – nauja medžiaga, nepažįstamas režisierius ir neįprasta europietiška tradicija alsuojanti spektaklio istorija.

– Spektaklis "Faustas" pradeda savo didžiąją kelionę per Kinijos teatrus, kuriuose sutelpa po du tūkstančius žiūrovų. Visą mėnesį jis bus rodomas įvairiuose Kinijos miestuose, o sausio viduryje – Pekine. Sakykite, kokią žinią šiuo kūriniu paskleisite Kinijoje?

– Žinia yra apie europietiškas vertybes ir mūsų kultūrą. Šis spektaklis Azijos žiūrovams leis giliau pažvelgti į gyvenimo ir mirties amžinąsias peripetijas, filosofijos gyvastį. Leis pajusti, kuo mes jau senokai kvėpuojame, kokią mes turime istoriją ir iš kur mes. Kinai puikiai žino, kokias tradicijas ir šaknis turi jie, bet labai mažai žino, kuo gyvename mes. Mano nuomone, tai šiandien labai aktualu abiem valstybėms.

– Kaip manote, ar šiandien tai vienas didžiausių teatrinių lietuvių kūrėjų darbų Azijos kraštuose?

– Neabejotinai. Europos ir Amerikos šalyse mūsų garbūs režisieriai yra sukūrę puikių spektaklių, tačiau Azijoje, tai vienas rimtesnių darbų. Manyčiau, kad tokio mastelio teatrinių darbų tuose kraštuose iki šiol nėra buvę. R.Tuminas vertas Lietuvos "Oskaro" – Auksinio scenos kryžiaus už Lietuvos vardo garsinimą užsienyje. Už tokį darbą pasaulinėje arenoje R.Tuminas  turėtų būti įvertintas.

– Jums asmeniškai ir jūsų kūrybinei komandai (su R.Tuminu priešakyje) šie metai itin sėkmingi. Dvi premjeros – "Edipas Kolone" Italijoje, dabar antrasis teatrinis sukrėtimas – W.Geothe's "Faustas" Kinijoje. Sakykite, kur toliau, kur aukščiau?!

– Vilniaus mažajame teatre pavasariop R.Tuminas vėl statys Valdemaro Kukulo spektaklį "Čia nebus mirties", kuriuo kadaise prasidėjo šio teatro istorija. Prieš 30 metų spektaklis buvo statytas kukliam Rokiškio teatrų festivaliui, bet tuomet prilygo bombos sprogimui. Šiandien maestro į komandą kviečia visus, kurie kažkada dirbo kuriant šį spektaklį. Tai bus šio teatro jubiliejaus pagrindinis akcentas. Neabejoju, kad R.Tuminas ir vėl nustebins.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių