– Vilniaus universitete esate baigusi Žurnalistikos institutą, Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (dabar – Azijos ir transkultūrinių studijų institutas) – šiuolaikinės Azijos studijas, rašote straipsnius spaudai, portalams, ir staiga – vedate ekskursijas po Vilnių. Kodėl? Juolab kad gidų, vedančių ekskursijas po Vilnių, gausu…

– Dabar visose srityse specialistų gausu, dažnai – net perteklius, ypač tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuvos. Tačiau gausa dar nebūtinai reiškia kokybę. Bet kurioje profesijoje talentų ar tiesiog puikiai atliekančių savo darbą dabar mažėja, tad yra daug laisvos vietos bent jau bandyti siekti geresnių rezultatų.

Kiekvienas gidas, kuris stengiasi dirbti ne automatizuotai, o kūrybiškiau, turi savo auditoriją. Jei pas mane tie patys žmonės užsisako ekskursiją ketvirtą ar penktą kartą, manau, kad irgi jau užsiauginau savo auditoriją.

Kai imuosi kokios nors veiklos, į ją įdedu visą širdį ir tada stengiuosi ne dėl savęs, bet pirmiausia dėl kitų. Tie, kurie sako, kad kažką daro tik dėl savęs, yra arba nenuoširdūs, arba mėgėjai, kuriems įvertinimas ir atlygis nesvarbūs.

Užsirašiusi į gidų kursus turėjau visai žemišką tikslą – kad gido darbas taptų dar vienu būdu užsidirbti, kad būtų alternatyvų, jei ištiktų rašymo krizė arba jei žiniasklaidoje man nebeliktų vietos. Tik nuo žurnalistikos vis tiek toli nepabėgau (juokiasi)! Gido darbo principai panašūs į žurnalisto – reikia turėti prigimtinio smalsumo, gebėti rinkti informaciją ir ją analizuoti, išrinkti įdomiausius akcentus ir įtaigiai papasakoti. Sakyčiau, detektyvo ir artisto darbo derinys.

Kelias: G. Juocevičiūtę dar paauglystėje pradėjo traukti Azijos mistika, o bėgant metams tai labai nuosekliai tapo neatskiriama jos gyvenimo dalimi. / G. Juocevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sprendžiate, ką pasiūlyti žmonėms, kur juos vesti, ką parodyti, papasakoti? Godos Vilnius – kitoks?

– Turime labai dosnų turizmui miestą, nes jo istorija – ilga, komplikuota, o jo veidas – labai įvairus. Todėl kiekvieno gido, kuris šį darbą atsineša savitos patirties ir žinių iš kitur, Vilnius yra vis kitoks, net jei jis vedžioja turistus po tokias pačias vietas kaip kiti kolegos.

Negana to, visi gidai, turintys išskirtinių pomėgių, gali sukurti savo autorinių ar ypatingų maršrutų, kurių kiti nukopijuoti nesugebėtų. Pavyzdžiui, greta lietuvių labai pamėgtų maršrutų siūlau išskirtinę ekskursiją „Vilnius ir Rytai“. Per ją būna daug egzotikos: žmonėms parodau mūsų kultūrai neįprastų simbolių, papasakoju su Rytais susijusių istorijų. Tokių dalykų vien iš „Vikipedijos“ išmokti ir pajausti neįmanoma – su jais reikia gyventi.

Mano Vilnius – ne tiek kitoks, kiek arčiau realybės. Turbūt kartais suklystu, bet bent jau siekiu, kad jis būtų kuo tikroviškesnis. Matyt, žurnalistinio darbo įgūdžiai prasimuša – kelti klausimus, aiškiai atskirti versijas nuo faktų. Mes neturime daug šaltinių, kurie galėtų paliudyti iki smulkmenų, kaip praeityje kažkas vyko. Negana to, per šimtmečius kaip nenuginčijama tiesa nusėdo visokių ideologinių istorijos konstruotojų, kurie šiais laikais būtų vadinami piarščikais, legendos.

Supratau, kad jei per savo ekskursijas nesu nusiteikusi fantazuoti, ką pirklys Mykolas pasakė farmacininko dukrai Apolonijai stovėdamas po jos balkonu ir kaip ji tą momentą nuleido akis, tai svarbu bent jau perteikti miesto ar jo tam tikros dalies atmosferą, paraginti ekskursijos dalyvius pamąstyti, ar tikrai viskas buvo taip, kaip parašyta vadovėliuose.

Mano ekskursijos yra ne sausos istorijos paskaitos, o pramoga, per kurią žmonės galėtų pasijusti atradėjais.

Skatinu turistus aplinkoje paieškoti detalių ir pasislėpusių keistenybių, į kurias dažnai neatkreipia dėmesio net ir vietiniai gyventojai, jei praeina skubėdami. Todėl kai patys vilniečiai po pasivaikščiojimo stebisi: „Taip netoli gyvename, o tiek dalykų anksčiau nepastebėjome!“, manau, kad savo darbą atlikau (šypsosi).

Tad mano ekskursijos yra ne sausos istorijos paskaitos, o pramoga, per kurią žmonės galėtų pasijusti atradėjais. Užsienio turistus dažnai nuraminu, kad neapkrausiu jų datomis ir vardų kalnais. Tada jie atsipalaiduoja ir pradeda tiesiog mėgautis Vilniumi.

– Kokius žmones vedžioti po Godos Vilnių jums pačiai įdomiausia?

– Dažniausiai ne vietos, o patys ekskursijos dalyviai lemia įdomumą. Sakysite, kaip taip gali būti, juk gidas turi juos sudominti? Taip ir yra, bet geros ekskursijos metu įvyksta mainai. Todėl labiausiai mėgstu pasivaikščiojimus, kai galima neskubėti ir pabendrauti, – tada žmonės atsiskleidžia. Jie juk ateina su savo gyvenimo istorijomis, iš kurių net scenarijus filmams galima būtų kurti. Vis dar nustembu, kokiais įdomiais amatais žmonės užsiima, kokie gali būti hobiai, verslai, šeimų likimai.

Jei tai grupė, geriausia nuotaika būna, kai ekskursiją užsisakiusius žmones: ar lietuvius, ar užsieniečius – sieja bendri dalykai, pavyzdžiui, tas pats darbas, tas pats verslo ar „Rotary“ klubas, o gal jie – buvę bendraklasiai ar giminės. Stengiuosi, kad per pasivaikščiojimą jų tarpusavio ryšys dar labiau sustiprėtų.

Realybė: G. Juocevičiūtė teigia keliaudama pastebėjusi, kad įspūdingiausios ir magiškiausios vietos plyti sunkiau pasiekiamuose pasaulio pakraščiuose, nes ten dar yra užsilikusių autentiškų tradicijų ar uždarų tautų, bendruomenių. / G. Juocevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado Azijos šalys? Kuo patraukė?

– Azijos šalys yra mano gyvenimo dalis. Beje, labai nuosekli. Tai ne tas atvejis, kai lėbavau, apsvaigusi atsitiktinai nuvykau į kokį nors ašramą, ten įsimylėjau guru, tada staigiai nušvitau, tapau šventa vegane ir dabar jau skaitau paskaitas moterims, kaip sužadinti savyje deivę (juokiasi).

Dar paauglystėje pradėjo traukti Azijos mistika. Svajojau nukeliauti į Indiją, bet pirmiausia patekau į Kiniją Raimondo Dikčiaus (keliautojas, Azijos kultūrų tyrinėtojas, rašytojas – aut. past.) dėka. Pirmą kartą ten nuskridau dar būdama studentė. Raimondui, kuris jau gerai Kiniją pažinojo, padėjau lietuvių turistams organizuoti keliones ta kryptimi.

Užplūsdavo pojūtis tarsi palindus po kontrastiniu dušu: tekdavo patirti ir labai malonių staigmenų, ir jau kitą minutę ar už posūkio – kinų klastą, ir apskritai visiškai kitokį rytiečių požiūrį į reikalus. Tačiau šie nuotykiai neatbaidė nuo Rytų, veikiau atvirkščiai – prie jų galutinai prisirišau. Akademike niekada nebuvau ir nebūsiu, bet po žurnalistikos baigiau Azijos studijas Vilniaus universitete, kurios praplėtė akiratį iš kitų pusių.

– Kiek Azijos šalių esate aplankiusi? Kaip dažnai ten lankotės?

– Tiesą sakant, niekada neturėjau žemėlapio, kuriame aplankytas šalis žymėčiau spalvotais smeigtukais, o kai skaičiuoju, skaičių vis tiek pametu. Esu aplankiusi galbūt gerokai daugiau nei 30 valstybių. Tai nedaug – juk gausybė keliautojų, kurie turi tikslą būtinai apkeliauti visą pasaulį. Aš irgi taip norėčiau, bet galiausiai neatsispiriu galimybei grįžti ten pat.

Labai mėgstu ir tą jausmą, kai pirmą kartą kokiame nors Azijos mieste nusileidžiu, ir jausmą, kai jį jau pažįstu, bet kaskart vis giliau ar kitaip. Vienu gyvenimo laikotarpiu mano geografija buvo skilusi tik į dvi dalis – Lietuvą ir Kiniją. Į Kiniją vykdavau po kelis kartus per metus ir mačiau, kokia ji buvo šio tūkstantmečio pradžioje, prie Hu Jintao, ir kaip drastiškai ėmė keistis prie Xi Jinpingo. Esu aplankiusi skirtingų Tibeto regionų – Khamą, Amdo, Lhasą ir jos apylinkes.

Pastaruoju metu atradau Ladaką – Himalajų kraštą, esantį pačioje Indijos šiaurėje, spaudžiamą Pakistano ir Kinijos. Ten jau antrą kartą lydėjau lietuvių turistų grupę kaip kelionės vadovė. Smagu žinoti, iš kurio kampo patogiausia stebėti Hemiso festivalio ritualinius vienuolių čam šokius. Malonu po metų pertraukos užeiti į tą pačią ir turbūt vienintelę ant Pasaulio stogo tokius gardžius obuolių pyragus siūlančią kavinę ir dar į ją atvesti kitų keliautojų, o su vietiniu gidu bendrauti jau labiau bičiuliškai nei tik kolegiškai ir suprasti jį iš pusės žodžio.

Nors žemiau Himalajų plytinti Indija anksčiau nebuvo tas regionas, kurį būčiau taip perpratusi kaip savu laiku Kiniją, bet ir prie jos vis labiau įprantu, net daugelio keliautojų nemėgstamame Delyje yra vietų, kurių pasiilgstu, o tai jau beužsimezgančios meilės šiai šaliai požymis. Tik abejoju, ar ateis diena, kai pamėgsiu indiškus aštrumus!

G. Juocevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kuri Azijos šalis yra jūsų didžioji meilė? Kodėl?

– Kinija buvo mano pirmoji meilė, o Tibeto budizmo kraštai – amžinoji meilė. Vienareikšmiškai. Paradoksas, bet juose atsigaunu, nepaisant to, kad fiziškai pritapti aukštikalnėse nelabai lengva dėl deguonies stygiaus, dar išvargina ir ilgos kelionės serpantinais.

Būna, draugai, kitaip suprantantys kelionės malonumą, klausia: „Kam save taip kankini?“. Kai savijauta tampa prastesnė arba pavargstu, ir pati to paties savęs klausiu. Tada pasižadu kitą kartą vykti „į kokį lengvesnį kraštą“, bet praeina kažkiek laiko po kelionės, o kartais dar ir skrendant atgal į Europą pagalvoju, kad „ai, vis dėlto grįšiu“, nes kalnuose tūnančios archajinės bon dvasios ir vienuolynų pradedu pasiilgti. Į juos būtinai turiu grįžti bent kartą ar du per metus. Budizmas mane Rytuose viena koja ir laiko.

Apskritai pastebėjau, kad įspūdingiausios ir magiškiausios vietos plyti sunkiau pasiekiamuose pasaulio pakraščiuose, nes juose dar yra užsilikusių autentiškų tradicijų ar retų, uždarų tautų, bendruomenių. Apie jas, ko gero, labiausiai ir patinka rašyti.

– Rašymas, knygos. Jas įkvepia Azija? Kodėl? Poreikis dalytis, kad tų šalių kultūrą, gyvenimo būdą, žmones suprastų, pažintų kiti?

– Nepriklausomai nuo politinių bangų ar temų madų, su bendraautoriu R. Dikčiumi rašome apie tai, į ką daugiausia gilinamės. Kai kuriose valstybėse, kaip Kinija, labai suintensyvėjo diktatūra. Kadangi Rytų šalys technologiškai labiausiai išsivysčiusios, būtent ta planetos pusė labiausiai pasiduoda visuotinei skaitmenizacijai. Tačiau viena priežasčių, kodėl taip norisi Rytus suprasti, – nuojauta, kad būtent ten dar yra ir paskutinių aukštos civilizacijos likučių, ir tikros įvairovės – pasaulėžiūrų, tikėjimų, papročių.

Viena priežasčių, kodėl taip norisi suprasti Rytus, – nuojauta, kad būtent ten dar yra ir paskutinių aukštos civilizacijos likučių, ir tikros įvairovės – pasaulėžiūrų, tikėjimų, papročių.

Mes su Raimondu ir stengiamės įamžinti tą dalimis nykstantį, bet labai vertingą ir be galo įvairų Rytų pasaulį, nes bent per mažytį jo religijų, filosofijos ir medicinos sistemų, astrologijos, vietinio mentaliteto pažinimą galima geriau suvokti įvairius dėsnius, žmogaus psichologiją, net prognozuoti, kaip klostysis geopolitiniai įvykiai. Tai ir griauna ribotą eurocentristinį požiūrį.

– Naujausios jūsų ir R. Dikčiaus knygos „Geografija transe“ pristatyme rašoma: „Tai septynių dalių knyga apie pasaulį, kurio likučiai jau nyksta savaime arba tyčia itin sparčiai naikinami ir kuris pasmerktas pražūti. Remdamiesi kanoniniais Rytų tekstais ir asmenine patirtimi autoriai rengia magišką kelionę iš Rytų į Vakarus, iš Azijos į Europą: po Rytų miestus ir šventyklas, pas keistus vietos personažus, į senųjų kultūrų gilumą, net po anapusinio pasaulio užkulisius“. Skamba paslaptingai, mistiškai. Ko skaitytojams tikėtis?

– „Geografija transe“ yra antra bendra mano ir R. Dikčiaus knyga. (2011 m. buvo išleista šių autorių kelionių knyga „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ – aut. past.). Tai buvo Raimondo idėja į ją sudėti ne vieną dešimtį metų kauptos asmeninės patirties ir žinių apie Azijos kultūras – ne vien apie konkrečias šalis, tokias kaip Kinija, Tibetas, Mongolija. Rašome ir temomis, kurios skaitytojams leidžia pagalvoti apie egzistencinius dalykus, tokius fenomenus kaip sielų persikūnijimas, mirties supratimas ir laidojimo papročiai skirtingose tautose.

Galiausiai „Geografija transe“ išėjo kaip kelionė per Rytų pasaulį į Vakarus, užsukant į didžiuosius Azijos megapolius, vienuolynus, pomirtinio tarpsnio užkulisius, skirtingus laikmečius. Paliekame skaitytojams tam tikrų minčių ir tarp eilučių.

Taip pat knygoje išskiriamos vienos didžiausių ir turtingiausių iš išlikusių Azijos vertybių – tradicinė kinų medicina ir astrologija. Joje gausu įspūdžių ir nuotraukų iš mūsų kelionių po skirtingus Azijos kraštus.

Supinti labai įvairius dviejų autorių, kartais – su skirtingomis nuomonėmis, pasakojimus į vieną koncepciją nebuvo lengva, bet vertėjo. Manau, skaitytojai jaučia mūsų pastangas, kad knyga būtų gili. Vis labiau įsitikiname, kad „Geografija transe“ verta ir platesnės auditorijos, todėl šiuo metu dirbame prie vertimo į anglų kalbą.

G. Juocevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas vis dėlto yra Goda Juocevičiūtė – žurnalistė, keliautoja, gidė, rašytoja, nuomonės formuotoja?

– Nuomonės formuotoją iškart atmeskime, nes jos yra instagramo pamaivos, kurios niekam jokios įtakos nedaro ir jokios nuomonės neformuoja, nes jos ir neturi, nebent kažkieno kito įpirštus lozungus iškudakuoja.

Su rašytojos apibūdinimu gal irgi reikėtų atsargiau. Juk dar negavau nė vieno apdovanojimo, dėl kurio sprendžia kokia nors komisija, sudaryta iš savų literatūros biurokratų. Negana to, nei knygų leidybai, nei vertimui nekaulijau valstybės paramos.

Jei rimčiau – nemėgstu daugiaaukščių apibūdinimų, bet norėčiau, kad visos mano veiklos, iš kurių gyvenu, turėtų kokį nors vieną bendrą pavadinimą, nes tarpusavyje yra labai susipynusios ir pratęsia viena kitą.