Spalio 17-oji - Tarptautinė kovos su skurdu diena - paminėta šiurpia statistika: milijardui Žemės gyventojų trūksta geriamojo vandens, o apie 800 mln. gyvena už mažiau nei dolerį per dieną.

Lietuva panašų likimą išgyveno prieš kelis dešimtmečius, tačiau savo gyventojų ir užsienio šalių padedama sugebėjo atsitiesti. O nuo 2004 m. ir pati tapo šalimi donore - įsipareigojo prisidėti prie Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos vykdomos politikos padėti mažiau išsivysčiusioms šalims finansine, humanitarine, materialine bei kita pagalba. Šiuo metu Lietuva teikia visapusišką pagalbą aštuonioms šalims: Azeirbaidžanui, Armėnijai, Moldovai, Ukrainai, Gruzijai, Baltarusijai, Irakui bei Afganistanui.

Tarptautinės kovos su skurdu diena sostinėje buvo paminėta mažuoju kino festivaliu kino teatre „Skalvija“. Visi norintys galėjo užsukti nemokamai pažiūrėti filmų apie politinės diktatūros pėdsaką Uzbekistane, ekonominio nuosmukio poveikį Tadžikistano šeimoms, vaikų sveikatos ir ugdymo problemas Gruzijoje, suvaržytą žmonių laisvę kalbėti ir judėti Baltarusijoje.

Kino centro kavinėje taip pat buvo atidaryta Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro fotografijų paroda „Mes galime padėti kitiems“. Nuotraukose užfiksuoti nepagražinti žmonių gyvenimai Gruzijoje, Moldovoje bei Tadžikistane.

Dėl Lietuvos paramos skurdesnėms šalims, matyt, ne vienas sunkmetį išgyvenantis tautietis ras dar vieną progą pakeiksnoti valdžią, gyvenimą ir skurdą. Tačiau organizacijos patikina - ne konservais Lietuva prisideda prie kitų šalių gerovės, o žiniomis, mokymu, seminarais.

„Lyginant su kitais, gyvename išties gerai, tik labai dejuojame. Čia nepasiturintis žmogus yra tas, kuris neišgali naujų batų nusipirkti, tuo Afrikoje, Albanijoje ir kitur džiaugiamasi bet kokiais batais. Kad tai suprastume, reikia mentalitetą keisti. Vienas pavyzdys - Olandija jau ne vieną dešimtmetį teikia skurdžioms šalims pagalbą, jos mokyklose įvairios iniciatyvos. Tarkim, šeštokai sumanė padėti vienai Afrikos mokyklai ir kiekvieną savaitę iš savo kišenpinigių skiria eurą. Kai susidaro solidesnė suma, vaikai sprendžia, ką pirkti afrikiečiams - pieštukų, kuprinių ir pan. Nupirktus daiktus valstybė apsiima nugabenti. Mokiniai reguliariai daro vaizdo konferencijas tarp mokyklų ir mato, kaip jų pagalba džiaugiasi Afrikos vaikai. Būtų šaunu, jei tai būtų galima įgyvendinti Lietuvoje. Tačiau kol kas tam reikia sąmoningumą ugdyti“, - „Vilniaus dienai“ dėstė Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius Martinas Žaltauskas.