Žmonės jaučiasi taip, kaip nori jaustis, yra tokie, kokie nori būti. Vilnius – vienas žaliausių, kompaktiškiausių ir geriausių miestų, o dabar gyvename geriau nei bet kada anksčiau. Tuo įsitikinęs Vilniaus rotušės ceremonimeistras Saulius Pilinkus.

„Buvome dideli, bet nesugebėjome atsilaikyti. Netapome nei reikšminga valstybe, nei labai svarbia tauta, nors mūsų seserų ir brolių visur yra labai ryškių. Ir atsirado ne nevisavertiškumo, bet tokio verksnio arba agresyvaus prieštarautojo kompleksas: ne, mes dievų vaikai, romėnų palikuonys. Gražus, bet toks naivus, vaikiškas aš“, – apie pozityvumo paieškas istorijoje prabilo pašnekovas.

Būtent tokio požiūrio siūlo atsikratyti S.Pilinkus, kurio optimizmas užkrečia kiekvieną su juo susidūrusį.

– Kodėl mums visuomet įdomiau paskaityti knygą ar pažiūrėti filmą, kuriame kam nors nutinka kas nors blogo? – „Vilniaus diena“ pasiteiravo S.Pilinkaus.

– Taip yra, nes bėda visada turi savo įtemptą siužetą. Jei filmuose, knygose nėra konflikto, tada geriau filosofinę literatūrą skaityti. Tai, matyt, proporcijos klausimas, kiek daug to liūdesio galima sumesti į jauną mažą žmogų, kad jis dar jaustųsi gerai. Kaip tame sovietiniame anekdote apie pozityvizmą ir ne. Kirminiukas klausia savo tėčio: „Ar tiesa, kad turime giminaičių, kurie gyvena obuoliuose?“ Tėtis: „Turime.“ Kirminiukas: „Ar tiesa, kad turime giminaičių, kurie gyvena žieduose?“ Tėtis: „Turime.“ Kirminiukas: „O ar turime tokių artimųjų, kurie medžių viršūnėse lizdus sukasi?“ Tėtis: „Turime.“ Kirminiukas: „Tėveli, o kodėl mes gyvename mėšle?“ Tėtis: „Sūnau, yra tokia sąvoka “tėvynė„.“

Nuo mažens vienaip ar kitaip pakreiptas tu jautiesi gerai arba blogai. Kirminiuką, matyt, tėtis kokiu nors būdu paveikė, kad jis pradėjo kankintis. Jei jam tų klausimų nekiltų, jis būtų optimistas, pozityvistas. Ir tai ne sovietinių laikų, matyt, reikalai. Patys sau, nežinau kodėl, kalam, kad vis kas nors negerai. Gal čia toks genetinis mazochizmas.

– Bet dažnam išgirdus, kad viskas dabar yra gerai, gražu, pozityvu, kyla klausimas, kur visa tai...

– Bet juk viskas ir yra gerai. Jei labai bloga, visada reikia palyginti su blogesniais dalykais. Pavyzdžiui, dabartinę istoriją, būtį palyginti su visai netolimais reikalais. Ta pačia viduramžių Lietuva. Kiekvieną dieną turėjai tupėti kaip kiškis po egle ir laukti, kol uždegs laužą ar sušvilps. O tada išsitraukęs peiliuką ar lankelį bėgi ir negalvoji, išgyvensi dabar ar ne. Vyro vidutinis amžius – 30 metų. Retas išlikęs penkiasdešimtmetis pasakodavo protėvių legendas. Kokia nors 23-ejų moteris – be dantų, krūtimis iki kelių. O dabar? Negi mes blogai gyvenam? Mūsų laikai blogesni? Na, taip, prisimena, kaip prie sovietų žinodavai, kad gausi pensiją, jei nedirbsi, tave privers, gyvensi senelių namuose ar dar kur nors. Galbūt kai kurie mėgsta būti zoologijos sodo gyventojais. Nes yra įvairių gyvūnų – zoologijos sode gimusiam elniui gerai ir zoologijos sode, o tas, kuris buvo sugautas, žino, kad už tvoros geriau. Taigi verta palyginti.

– Tai būtų jūsų patarimas tiems, kurie jaučiasi blogai gyvenantys ir trokšta ko nors kita?

– Labai paprastas dalykas. Suprimityvinsiu. Gaila, kad nėra galimybių rengti valstybines ekskursijas. Pavyzdžiui, išsiųsti 90 tūkst. lietuvių į kokią Pietų Afrikos Respubliką (PAR) pagyventi su tais, kurie gyveno rezervacijose.

Man atrodo, kad daugelis tų, kurie išvyko į Didžiąją Britaniją ar kur kitur, tai supranta. Gal perdedu, bet, rodos, kai kuriems jų tiesiog drovu prisipažinti, kad ir Lietuvoje labai neblogai.

Turiu nemažai draugų, kuriuos esu lankęs svečiose šalyse, ir kai šnekiesi, sako: „Ten aš buvau kažkas, o čia šluoju gatvę. Na, taip, čia valgau bananus, kurių ten nebuvo, bet neturiu daugybės dalykų, kuriuos turėjau savo šalyje.“

Kitas dalykas – visada galima gyventi labai gerai, kai sužinai, kad tau liko, pavyzdžiui, metai. Kaip gyventumėte? Pozityviai, įdomiai ir pan. Jei esi sužaloto vidinio pasaulio, tada, aišku, kankinsiesi. Bet jei žinočiau, kad liko tik tiek, gyvenčiau pozityviai. O kas man trukdo gyventi taip, tarsi šiandien tai žinočiau? Gyventi įdomiai, jei turi vaikų, stengtis, kad ir jiems tas laikas būtų įdomus, ir pan. Žiūrėkit, kaip visi pagerėjame, kai atšyla oras.

– Dažnai ir sakoma, jog Lietuvoje labai trūksta saulės ir šilumos, kad visi būtų laimingesni.

– Nesąmonė. O ką daryti kokiems samiams? Nėra saulės, šlykštūs uodai, mašalai visokie, nėra jokios gamtos, vasara kiek ten – dvi savaitės. Vieną viskas sužydi, o kitą vėl nuruduoja.

– Tai ką daryti, kad žmonės jaustųsi laimingi nepriklausomai nuo aplinkos?

– Žmonės jaučiasi taip, kaip nori jaustis. Daug kas priklauso nuo to, ką tėvai įskiepija savo vaikams. Jei pūsite jiems gerąją miglą, varysite tas juoko dujas ir sakysite, kad viskas yra puiku, aplinka nesugebės paveikti. Būk budistas, gyvenk šia diena.

– Gal tai ir yra viena didžiausių žmonių bėdų, kad mokame gyventi praeitimi, planuoti tai, kas bus rytoj, o šiandieną visai pamirštame.

– Viskas priklauso nuo požiūrio. Gali atropoti prie Aukštutinės pilies ir į viską pažiūrėti taip: kiek turėjo mirti žmonių, kol ją pastatė, kiek liko be pirštų, nosies, sulaužytais šonkauliais, kol apgynė. O gali tiesiog gėrėtis, kaip tai padaryta. Čia svarbiausia požiūris. O jį reikia ugdytis. Jis negali savaime atsirasti. Jei galiu išmokti rašyti, skaičiuoti, tai gal galiu ir paieškoti kelio, kaip gyventi gerai, linksmai, pozityviai. Tai tik noro klausimas.

– Atsigręžkime į Vilnių, jo istoriją. Priešų vėtytas ir mėtytas miestas sugebėjo išlikti, augti, gražėti. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

– Vilnius yra unikalus dėl vienos labai paprastos priežasties. Dabar pasaulyje tokių miestų daug. Vilnius visada buvo labai daugiatautis. Vyko rungtynės tarp įvairių konfesijų, tautų, socialinių grupių. Maždaug, kas kurį pralenks, kas čia kaip geriau atrodys. Taip pat kaip kokiam nors Lietuvos kaime, kai dar buvo gatviniai kaimai: štai, mano sodyba gražesnė, darže turiu daugiau gėlių, mano karvės labiau žvilga. Gal tas daugiatautiškumas ir rungtyniavimas ir ne pati svarbiausia Vilniaus fenomeno priežasčių, bet tikrai galima. Kai rungtyniauji, nesvarbu, tai būtų sporto varžybos ar kitos, visada nori atrodyti geresnis. O jei nori atrodyti geresnis, esi pozityvesnis. Priverstas savo negatyvumą, vargą, skausmą ar neturtą truputį pamaskuoti. Čia kaip Portas iš trijų muškietininkų: turėjo liemenę, kurios tik priekinė dalis buvo rimta. O kai Dartanjanas nuplėšė jam skraistę, išaiškėjo, kad nugarinė liemenės dalis pasiūta iš drobės. Portas supyko, kai jo paslaptis buvo atskleista. Jis norėjo būti tvirtas, gražus, turtingas, pozityvus ir visoks kitoks.

– Kokią matote šiandienę mūsų sostinę? Kaip vertinate dabartinį Lietuvos gyvenimą ir kokius dalykus akcentuotumėte kaip itin svarbius, į kuriuos derėtų atkreipti dėmesį kiekvienam tautiečiui?

– Išskyrus menkus fragmentus ir detales, viskas akivaizdžiai gerėja. Kam trūksta argumentų, tegul pasikalba su atvykstančiais svečiais, kuriems patinka mūsų miestas. Kalbu ne tik apie vizualią išraišką, bet ir žmonių bendravimą, kriminogeninę padėtį. Rūpesčių ir bėdų visada buvo ir bus. Kam nepatinka Vilniaus spūstys, tegul pastovi panašaus į Vilnių dydžio Štutgarto spūstyse. Arba tie, kuriems miestas atrodo labai užterštas, tegul parodo šarką arba kėkštą, kurie yra švaraus oro indikatoriai, kur nors Maskvos centre.

Vilnius iš principo yra idealus miestas ir puikus pavyzdys Lietuvai. Nekalbu apie politikus, kokius nors konkrečius asmenis.

Vilnius turi savo unikalią aurą, geografinę padėtį, istoriją, architektūrą ir pan. Suprantu tuos žmones, kurie buvo tikri vilniečiai – jų tėvai, protėviai kalbėjo žydiškai, baltarusiškai ar lenkiškai. Tačiau Vilnius toks lietuviškas, kaip dabar, nebuvo niekada. Ir viliuosi, kad toks išliks. Visai ne todėl, kad būčiau nacionalistas patriotas.

Kitas dalykas. Ir visai jauni, ir mes, vyresni, ir mūsų tėvai, šakės, niekada taip gerai negyvenome kaip dabar. Na, nereikia tos nuo jūrų iki jūrų valstybės. Velniop. Tegul turi ukrainiečiai ir baltarusiai savo valstybes. Bet kalbam savo kalba, turim uostą, kurio neturėjom 500 metų, turim milžinišką beveik 100 km pajūrį. Turim savo istorinę sostinę, kurioje galime kalbėti ir skaityti savo kalba, turim puikią gamtą. Jei kalbėtume apie Vilnių – turim vieną žaliausių ir kompaktiškiausių miestų.

Turime blogą savybę ir įprotį ne lyginti su tuo, kas blogai, kur prastesnės gyvenimo sąlygos ir pan., o su tais, kurie gyvena geriau, kur viskas labiau blizga.

Tai yra nežinojimas, kad niekas neturi geriau. Kas yra geriau? Kad turi pasaulyje ilgiausią laivą? Ar kad gali bet kur nuskristi? Esi toks, koks nori būti. Jei nori būti nuostabus, ir esi nuostabus. Ir visai nesvarbu, kad tavo ausys iki pečių. Kiekvienam reikia tokio sveiko egoizmo ir gebėti mylėti save. Tada jausies laimingas. Mylėdamas save, mylėsi ir kitus.

Man smagu, kai girdžiu einančią kokią grupę lenkų ar kitų turistų, kurių kalbą suprantu, besigėrinčių, koks švarus miestas. Taip, iš tikrųjų jaučiuosi esąs vilnietis ir kaifuoju, nes esu dalis to, kuo jie žavisi. Taip, viską darau iš egoizmo, man, kaip ir kiekvienam žmogui, smagu, kai manimi žavisi. Man nereikia, kad mane girtų. Bet smagu, kai sako, koks gražus tas Vilnius, kokia ta Lietuva. Smagu, nes jaučiuosi to dalimi. Gal ne kiek jaučiuosi, o noriu būti. Man patinka. Iš narcicizmo ir egoizmo (juokiasi).

– Kad ir koks pozityvus būtum ir mylėtum gyvenimą, savo šalį, tave supančius žmones, visiems būna juodų dienų, niūrių minčių. Ką darot, kai tokios užpuola jus?

– Geriausias būdas yra pabėgti. Kas po miškus vaikšto, kas po laukus. Kai taip nutinka man – skaitau. Dažniausiai tai, ką jau esu daug kartų perskaitęs. Viskas, kas su mumis vyksta, jau seniai yra su visais įvykę. Anksčiau mane mama buvo pamokiusi, kai negera, eiti į kapines. Ten ramu ir užlieja tas jausmas, kaip man gera, nes aš esu. Dar geras dalykas yra suvokti, kad yra pradžia ir pabaiga. O kai suvoki, daugeliu atvejų kitaip elgiesi.

– Baigiant mūsų pašnekesį ta gražia pozityvumo išraiška, ko palinkėtumėte vilniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams?

– Palinkėjimas labai paprastas: niekad neužmiršk, kad turi viską, kad kiekvienas esam pats sau šeimininkas. Tai visada padeda. Kad to nepamirštum, išsitatuiruok tašką ant delno ar dar ką nors. Kaip apie princą ir elgetą. Kai princas žino, kad jis princas, jis ir yra princas, o kai elgeta žino, kad jis princas, jis, aišku, yra ne elgeta. Svarbu žinoti. Kad žinotum, daugybę aplinkybių reikia pasakyti ir pačiam atrasti. Tada viskas paprasta.

O kai blogai ar sunku, visada palyginti.

Yra dar vienas nuostabus būdas: jeigu tau skauda širdį, smegenis, jeigu tau labai liūdna, pasiimk aštresnį peiliuką, įsipjauk piršto galą ir pasibarstyk druskos, tada bus aišku, kiek kiti skausmai yra dideli palyginti su šituo.