„Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta“, – rašė vienas žymių prancūzų rašytojų – Gustaveʼas Flaubertʼas. Nors daugybę kartų įrodyta, kad žmogus negeba pasimokyti iš svetimų praeities klaidų ar įvertinti praėjusių kartų reikšmę (kai kuriais atvejais ir neįtikėtiną pasiaukojimą), indėlį mūsų ateičiai, praeitis (ypač – pasižyminti nenuosekliu pažinumu) daugumą mūsų domina.