Mokyklos, kuriose visi vieni kitus vadina vardais, mokiniai, kuriantys mokyklos strategiją, mokyklų bendruomenės, kurios remiasi pasitikėjimu, o ne drausminimu ir klusnumu – tai pavyzdžiai ne vien iš Skandinavijos, bet ir iš Lietuvos švietimo įstaigų. Šių įkvepiančių istorijų klausėsi ketvirtadienį Vilniuje įvykusios konferencijos „Socialinis ir emocinis ugdymas Lietuvoje: mokytojai, vaikai, tėvai“, dalyviai.