Lietuvis J. turėjo viziją, kurią paskatino viskis, ir ėjo gatve migloto tikslo link. Nieko čia nebūtų tragiško – tegul sau eina linksmas, jei kitiems netrukdo. Tačiau štai niuansas: turėdamas savo viziją, lietuvis J. beveik nematė kitų vizijos ir ėjo mažai atsižvelgdamas į realybę: tai šaligatviu, tai gatve, tai kaukštelėdavo į stulpą, kol, oi, atsitrenkė į žmogų. Ir ne bet kokį. Azijietį.